Populiariausi prietarai: nuo kasdienių ritualų iki šiuolaikinio požiūrio į jų galią

Prietarai – tai iš kartos į kartą perduodami tikėjimai ir taisyklės, kurių dažnai paisoma net tada, kai žmogus jų logiškai nebegali paaiškinti. Nors šiuolaikinės technologijos ir mokslas keičia pasaulėžiūrą, populiariausi prietarai vis dar daro įtaką kasdieniams sprendimams, tradicijoms ir net emocijoms.

Kas yra prietarai ir kodėl jie tokie gyvybingi?

Prietarai paprastai remiasi įsitikinimu, kad tam tikri veiksmai, ženklai ar įvykiai lemia sėkmę arba nesėkmę. Jie gali būti susiję su:

• religiniais ar mitologiniais vaizdiniais
• istoriniais įvykiais ir senomis bendruomenių taisyklėmis
• baimėmis ir nežinomybės vengimu
• bandymu paaiškinti atsitiktinumus ir atsitiktines sėkmes ar nesėkmes

Nors dauguma šiuolaikinių žmonių prietarus vertina su humoru, dalį jų vis tiek instinktyviai paiso – pavyzdžiui, pasibeldžia į medį, vengia tam tikrų dienų ar skaičių, neneša namo tam tikrų daiktų.

Populiariausi buitiniai ir kasdieniai prietarai

Veidrodis ir sudužę daiktai

Vienas žinomiausių prietarų – tikėjimas, kad sudaužytas veidrodis atneša nelaimę ar nesėkmes tam tikrą laiką. Šis prietaras siejamas su senoviniu įsitikinimu, kad veidrodis atspindi ne tik išorę, bet ir žmogaus sielą, todėl jo sudaužymas simbolizuoja dvasinę žalą. Dėl to žmonės dažnai stengiasi elgtis atsargiai su veidrodžiais, o sudaužius – surinkti šukes apgalvotai, kartais net sakant tam tikras frazes ar jas išmetant „toli nuo namų“.

Panaši logika taikoma ir kitiems trapios buities daiktams. Sudužus lėkštėms ar stiklinėms, kai kur laikoma, kad tai išleidžia blogą energiją ir „išperka“ didesnę nelaimę, todėl nelaimė neretai paverčiama pusei juokais ištartu palinkėjimu, kad tai tebuvo ženklas į gerą.

Druska, duona ir maistas ant stalo

Druska ir duona daugelyje kultūrų laikomos ypatingais produktais, todėl nenuostabu, kad su jais siejama daug prietarų. Išbarstyta druska dažnai laikoma ginču ar nesantaika, todėl siekiant „neutralizuoti“ blogą ženklą, ją mesta per kairį petį arba stengiamasi tuoj pat sutvarkyti, kartais su tam tikru palinkėjimu.

Duona laikoma gerovės ir namų jaukumo simboliu, todėl:

• nerekomenduojama duonos mesti į šiukšles ar mindžioti
• nepatartina ant duonos dėti daiktų (pvz., raktų) – laikoma nepagarba ir prasto tono ženklu
• duonos kepalo viršus dažnai laikomas „šventesne“ dalimi, skiriama garbingiausiam svečiui

Šie prietarai šiandien dažnai atrodo kaip paprasto etiketo taisyklės, bet jų šaknys glūdi senose baimėse dėl bado ir nepritekliaus.

Šluota, šiukšlės ir namų energija

Šluota daugelyje prietarų siejama su energijos „šlavimu“. Manoma, kad:

• negalima šluoti tiesiai prie slenksčio, ypač iššluoti šiukšles per duris, nes „iššluosi“ sėkmę ar pinigus
• šluoti vakare arba naktį – blogas ženklas, galintis atnešti nesutarimus namuose
• šluotos dėjimas šeriais į viršų arba apačią turi skirtingas simbolines reikšmes: vienur tikima, kad šeriai viršuje apsaugo nuo blogų svečių, kitur – kad taip laikoma šluota neša nesėkmę

Nors daug kas tokias taisykles vertina su šypsena, jos vis dar formuoja tam tikrą namų tvarkos „ritualinį“ suvokimą.

Sekmę ir nesėkmę lemiantys ženklai

Juoda katė ir kiti gyvūnai

Juoda katė, perbėganti kelią, bene vienas žinomiausių prietarų. Įdomu tai, kad skirtingose tradicijose jos reikšmė skiriasi: vienur laikoma nelaimės pranaše, kitur – sėkmės simboliu. Šiuolaikinėse diskusijose vis dažniau akcentuojama, kad toks prietaras prisidėjo prie nepagrįsto juodų kačių vengimo, ypač tam tikrais laikotarpiais, ir šiandien gyvūnų gerovės aktyvistai ragina sąmoningai atsisakyti tokio požiūrio.

Su gyvūnais siejama ir daugiau prietarų:

• paukščio atsitrenkimas į langą ar įskridimas į namus – nelaimės ar net mirties pranašas
• šuo, be priežasties ilgai lojantis naktį, laikomas artėjančio pasikeitimo ženklu
• gandras ant stogo – šeimos pagausėjimo ir sėkmės simbolis

Skaičiai ir dienos

Skaičių prietarai gajūs visame pasaulyje. Daugelyje šalių vengiamas tam tikras skaičius, traktuojamas kaip „nesėkmingas“. Todėl kai kuriuose pastatuose praleidžiami aukštų numeriai, o kambarių žymėjime išvengiama tam tikrų kombinacijų.

Kalbant apie dienas, ypač paplitę šie įsitikinimai:

• vengiama tuoktis arba pradėti svarbius darbus „blogą savaitės dieną“
• manoma, kad tam tikros dienos labiau tinka kelionėms, kitos – sandoriams
• kai kurie žmonės į didesnius sprendimus žiūri per „laimingų“ ir „nelaimingų“ dienų prizmę

Nors mokslinės priežasties tokioms nuostatoms nėra, jos išlieka psichologiškai patrauklios, nes padeda bent iš dalies „kontroliuoti“ nenuspėjamą ateitį.

Meilės, šeimos ir santykių prietarai

Vestuvės ir jaunavedžių sėkmė

Vestuvės – viena tų gyvenimo švenčių, kuri labiausiai apipinta prietarais. Tikima, kad:

• jaunosios suknelės negalima rodyti jaunikiui iki ceremonijos, nes tai gali atnešti nesėkmę
• nuotakai nukritusi puokštė simbolizuoja būsimus išbandymus santuokoje
• lietus vestuvių dieną gali būti traktuojamas tiek kaip laimės ir derlingumo ženklas, tiek kaip sunkumų pranašas – priklausomai nuo tradicijos
• vestuvių žiedų pametimas – itin nepalankus ženklas, dėl kurio kartais net atliekami simboliniai „apsauginiai“ veiksmai

Daugelis porų, organizuodamos šventę, formaliai netiki prietarais, tačiau vis tiek laikosi tam tikrų „taisyklių“, nes jos suvokiamos kaip tradicijos dalis ir suteikia šventei daugiau ritualinio svorio.

Veiksmai, susiję su santykiais

Populiarūs ir kasdieniai meilės prietarai. Pavyzdžiui, veidrodis kartais laikomas pavojingu daiktu, jei du žmonės žiūri į jį vienu metu: tokiu atveju tikima, kad tai gali „perlaužti“ jų santykius. Taip pat manoma, kad:

• atsisėsti ant stalo gali atnešti nesantuokinį gyvenimą ar vėluojančią santuoką
• atsisveikinimas per slenkstį suartėjusiems žmonėms – blogas ženklas, galintis lemti nesutarimus
• tam tikros dovanos (peiliai, laikrodžiai) laikomos nepalankiomis mylimiesiems, nes simbolizuoja ryšio „nupjovimą“ arba laikui pavaldžią meilę

Nors šie prietarai atrodo nebeturintys rimtos galios, žmonės vis tiek kartais renkasi „saugesnį“ variantą – pavyzdžiui, peilį įteikia už simbolinį monetos mokestį, kad tai nebūtų dovana, o sandoris.

Darbui, pinigams ir sėkmei skirti prietarai

Pinigų trauka ir piniginės įpročiai

Ekonominė realybė pagrįsta skaičiavimais ir planavimu, tačiau šalia jų egzistuoja ir „magiškas mąstymas“. Labai paplitę prietarai, susiję su pinigų laikymu ir elgesiu su jais. Pavyzdžiui:

• pinigų negalima skaičiuoti vakare – taip „susiskaičiuosi“ pelną ir jis nebeaugs
• pinigų nereikėtų dovanoti be piniginės ar vokelio – taip neva lengviau išslysta finansinė sėkmė
• tuščia piniginė nelaikoma geru ženklu: patariama bent dalį sumos visada joje turėti, kad „traukos dėsnis“ veiktų

Šiuolaikinėje elgsenos ekonomikoje pastebima, kad tokie įsitikinimai atspindi gilesnį poreikį jausti kontrolę ir saugumą, net jei realių finansinių pasekmių jie neturi.

Darbovietės, projektai ir nauji pradėjimai

Naujo darbo ar projekto pradžia neretai lydima mažų ritualų. Žmonės renkasi „sėkmingą“ dieną, vilki „laimingus“ drabužius, naudoja tam tikrus daiktus, kurie anksčiau, jų nuomone, atnešė sėkmę. Taip formuojasi individualūs prietarai, pavyzdžiui:

• tam tikras rašiklis laikomas „laimingu“ ir naudojamas tik svarbiems susitikimams
• prie pagrindinio kompiuterio pasidedamas daiktas, laikomas sėkmės talismanu
• prieš pristatymą ar derybas atliekamas tam tikras „sėkmės gestas“

Nors tokios praktikos neturi objektyviai įrodomo poveikio rezultatams, jos gali suteikti pasitikėjimo savimi ir sumažinti įtampą.

Šiuolaikinis požiūris į prietarus

Mokslas, psichologija ir kritinis mąstymas

Šiuolaikinis mokslas prietarus aiškina kaip natūralią žmogaus psichikos reakciją į netikrumą. Žmonės linkę ieškoti dėsningumų net ten, kur jų nėra, jungdami atsitiktinius įvykius į prasmingas istorijas. Taip gimsta suvokimas, kad tam tikras veiksmas sukėlė pasekmę, nors realiai tai gali būti tik sutapimas.

Psichologai pastebi, kad prietarai:

• padeda nusiraminti stresinėse situacijose
• suteikia iliuziją, kad žmogus turi daugiau kontrolės
• stiprina bendruomeniškumą, kai dalijamasi tais pačiais ritualais

Kita vertus, kraštutinis pasikliovimas prietarais gali riboti sprendimų laisvę, kelti nepagrįstą baimę ir trukdyti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Prietarai kaip kultūrinis paveldas

Dalis prietarų šiandien suvokiami ne tiek kaip tikėjimas, kiek kaip tautosakos ir kultūros paveldas. Jie įtraukiami į edukacines programas, eksponuojami muziejuose, aptariami literatūroje, filmuose ir populiariojoje kultūroje. Interneto eroje prietarai plinta dar greičiau: socialiniuose tinkluose dalijamasi naujais „ženklais“, pritaikytais skaitmeniniam gyvenimui, ir senų prietarų interpretacijomis.

Tokiu būdu prietarai įgauna naujas formas: nuo humoristinių „laimės memų“ iki rimtesnių dvasinių praktikų, kurios sujungia senas tradicijas ir modernias saviugdos idėjas.

Kaip elgtis su prietarais šiandien?

Riba tarp žaidimo ir įtakos sprendimams

Šiuolaikiniam žmogui svarbu atskirti, kada prietaras – tik žaisminga tradicija, o kada jis pradeda riboti pasirinkimus. Vienas iš būdų įsivertinti – stebėti, ar konkretus įsitikinimas:

• kelia realų nerimą ir verčia atidėti svarbius sprendimus
• prieštarauja logikai, sveikam protui ir turimai informacijai
• kliudo priimti mediciniškai, finansiškai ar socialiai pagrįstus sprendimus

Jei prietaras tampa stipresnis už argumentus ir faktus, verta sąmoningai jį kvestionuoti. Tačiau jeigu jis išlieka tik kaip nekaltas ritualas, teikiantis gerą nuotaiką ir bendrumo jausmą, žala dažniausiai nedidelė.

Sąmoningas santykis su tradicijomis

Prietarai gali būti suvokiami kaip kultūrinė žaidimo forma: juos galima pažinti, tyrinėti, apie juos kalbėtis su senesnėmis kartomis, lyginant skirtingų regionų ir tautų tikėjimus. Toks požiūris skatina kritinį mąstymą ir pagarbą paveldui, bet neleidžia aklai paklusti senoms taisyklėms.

Vis labiau įsitvirtina idėja, kad žmogus gali rinktis, kuriuos prietarus palikti kaip dalį šeimos tradicijų, o kuriuos – atsisakyti dėl jų keliamo streso, baimės ar diskriminuojančių nuostatų, pavyzdžiui, susijusių su gyvūnais ar tam tikromis socialinėmis grupėmis.

Populiariausi prietarai atspindi žmonių baimes, viltis ir norą rasti prasmę kasdieniuose įvykiuose. Nors mokslas ir kritinis mąstymas skatina abejoti jų realia galia, prietarai vis dar lydi daugumą žmonių per svarbiausius gyvenimo etapus ir smulkias kasdienes situacijas. Sąmoningai juos vertindami galime išsaugoti kultūrinį paveldą ir kartu neprarasti racionalaus požiūrio: priimti prietarus kaip istorijas ir simbolius, o ne kaip taisykles, lemiančias mūsų likimą.