Virusinės hemoraginės karštligės (VHK) – tai sunkių, dažnai gyvybei pavojingų, virusinių ligų grupė, kurioms būdingas padidėjęs kraujavimas ir su tuo susiję kraujotakos sutrikimai. Šios ligos yra retos, tačiau išplitusios tam tikrose geografinėse vietovėse, dažnai susijusios su trofiniais vabzdžiais arba graužikais – virusų nešiotojais. Ebolos, Marburgo, Lasa, Dengės, Geltonoji karštligė ir Čikungunja – tik keletas žinomų šios grupės atstovių. Virusinės hemoraginės karštligės kelia didelę grėsmę tiek vietinėse, tiek pasaulinėse visuomenės sveikatos sistemose dėl greito plitimo, didelio mirštamumo ir ribotų gydymo galimybių. Šiame straipsnyje pateikiama išsami informacija apie pagrindines VHK priežastis, rizikos veiksnius, simptomus, diagnostiką, gydymo ir prevencijos galimybes bei atsakoma į svarbiausius klausimus apie šią sudėtingą ligų grupę.
Kas yra virusinės hemoraginės karštligės?
Virusinės hemoraginės karštligės – tai grupė infekcinių ligų, kurias sukelia skirtingų virusų šeimos, dažniausiai priklausančios arenavirusų, filovirusų, flavivirusų ir bunyavirusų šeimoms. Bendra šių ligų ypatybė – staigiai prasidedanti karščiavimas, sunkūs bendrieji simptomai ir dažnai pasitaikantys įvairaus sunkumo kraujavimai (hemoragijos). Ligos eiga gali būti labai sunki, o mirštamumas – nuo kelių iki 90 proc., priklausomai nuo sukėlėjo rūšies ir medicinos pagalbos prieinamumo. Tai reikalauja ypatingo visuomenės sveikatos dėmesio, ypač epidemijų metu.
Virusinių hemoraginių karštligių klasifikacija
- Arenavirusai: Lasa virusas (Lasa karštinė), Argentinos ir Bolivijos hemoraginės karštligės.
- Filovirusai: Ebolos virusas, Marburgo virusas.
- Flavivirusai: Geltonosios karštinės virusas, Dengės virusas, Omiškosios hemoraginės karštinės virusas.
- Bunyavirusai: Krimo-Kongo hemoraginės karštligės virusas, Hantavirusas.
Kiekvienos šeimos virusai sukelia šiek tiek skirtingas, tačiau panašaus pobūdžio klinikines ligas. Geografinis paplitimas ir perdavimo keliai priklauso nuo konkretaus viruso tipo.
Kaip plinta virusinės hemoraginės karštligės?
Pagrindiniai perdavimo būdai
- Susilietimas su užsikrėtusių gyvūnų kūno skysčiais (pvz., graužikų šlapimu, išmatomis, seilėmis).
- Užsikrėtusių žmonių kraujo, kūno skysčių (kraujo, seilių, vėmalų, šlapimo ir pan.) kontaktas su atvira oda ar gleivinėmis.
- Vektoriai – įvairūs vabzdžiai, pavyzdžiui, uodai (Geltonoji, Dengės, Čikungunja virusinės karštligės) ar erkes (Krimo-Kongo hemoraginė karštligė).
- Medicininės procedūros su neužtikrinta dezinfekcija, naudojant bendrus adatas ar iš kitų pacientų perpilamą kraują be tinkamos kontrolės.
Ar galima užsikrėsti nuo žmogaus?
Taip, kai kurių VHK – ypač Ebolos, Marburgo ir Lasa karštinės virusų – užsikrėsti galima tiesiogiai nuo sergančiojo žmogaus, kontaktuojant su jo kūno skysčiais. Infekcijai plisti didžiausią riziką kelia artimiausi kontaktai (slauga, šeimos nariai, medicinos personalas), ypač jei nesilaikoma infekcijų kontrolės taisyklių. Kai kurios virusų atmainos perduodamos ir lytiniu keliu ar per motinos pieną.
Simptomai ir klinikinė eiga
Pagrindiniai simptomai
- Staigus ir stiprus karščiavimas (dažnai virš 39°C)
- Galvos, raumenų, sąnarių, nugaros skausmai
- Silpnumas, nuovargis, dezorientacija
- Pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai
- Bėrimas, odos paraudimas
- Kraujavimai iš dantenų, nosies, virškinamojo trakto, šlapimo organų ar kitų vietų
Komplikacijos ir sunkūs simptomai
Ligai progresuojant gali išsivystyti sunki dehidratacija, šokas, daugybinis organų nepakankamumas, sunki koagulopatija (sutrikęs kraujo krešėjimas), hemoraginis (kraujavimo) sindromas. Sunkiausią eigą dažnai lemia vidaus organų masinis pažeidimas, išplitęs kraujavimas, dėl kurio gali ištikti mirtis.
Simptomų trukmė ir pavojus
Pirmieji simptomai dažniausiai pasireiškia po 2–21 dienos (inkubacinis periodas priklauso nuo viruso tipo). Lengvesnės formos gali baigtis per 1–2 savaites, tačiau sunkesniais atvejais liga sparčiai progresuoja, o komplikacijų rizika labai išauga, ypač jei gydymas pradėtas per vėlai.
Diagnostika
Kaip nustatoma diagnozė?
- Klinikinis įvertinimas pagal simptomus, epidemiologinę situaciją (kelionių istorija, kontaktas su ligoniais, buvimas endeminėse teritorijose).
- Laboratoriniai tyrimai: kraujo testai (pilnas kraujo tyrimas, kepenų, inkstų funkcijos rodikliai, krešėjimo rodikliai), viruso RNR ar antigenų nustatymas (PGR, ELISA), serologiniai tyrimai (antikūnų nustatymas).
- Diferencinė diagnostika: labai svarbu atmesti kitas ligas, galinčias sukelti panašius simptomus (maliarija, bakterinės sepsinės ligos, kitos infekcijos).
Virusinių hemoraginių karštligių diagnostika privalo būti atliekama specializuotose laboratorijose, nes šios ligos kelia didelį pavojų medicinos personalui – būtinas specialus biologinis saugumas. Diagnozė dažnai priklauso nuo laboratorijų pajėgumų, todėl tam tikrose šalyse nustatyti VHK gali būti sudėtinga.
Gydymas
Ar yra specifinis gydymas?
Daugumos virusinių hemoraginių karštligių gydymas yra simptominis, kadangi specifinių antivirusinių vaistų daugumai šių virusų nėra. Pagrindinės gydymo priemonės:
- Skysčių, elektrolitų balanso atkūrimas – infuzinė terapija siekiant išvengti dehidratacijos ir šoko.
- Kraujo komponentų transfuzijos, jei pasireiškia didelis kraujavimas.
- Krešėjimo sutrikimų korekcija.
- Skausmo, pykinimo, karščiavimo mažinimas, kiti palaikomieji metodai.
Kai kurioms ligoms (pvz., Lasa karštinei arba kai kuriais Ebolos atvejais) yra naudojami specifiniai antivirusiniai vaistai, pavyzdžiui, ribavirinas, tačiau jų efektyvumas priklauso nuo viruso tipo ir ligos stadijos. Ebolos gydymui kai kuriose šalyse naudojami naujesni biologiniai vaistai, taikomi eksperimentiniu pagrindu. Gydymas visuomet turi būti atliekamas stacionare, izoliacijos sąlygomis, užtikrinant griežtą infekcijų kontrolę ir biologinį saugumą.
Savigydos pavojai
Svarbu atminti – virusinės hemoraginės karštligės nėra gydomos savarankiškai ar namuose, o alternatyvių, nepatvirtintų metodų taikymas gali kelti pavojų gyvybei. Pasireiškus įtartiniems simptomams arba po kontakto su ligoniais, būtina skubi medicinos pagalba.
Komplikacijos ir ilgalaikės pasekmės
- Vidaus organų pažeidimai (inkstų, kepenų, širdies, centrinės nervų sistemos).
- Ilgalaikiai kraujotakos sutrikimai.
- Imuniteto susilpnėjimas, sunkios infekcijos, randiniai procesai.
- Sveikstant – galimas nuolatinis nuovargis, sąnarių, raumenų skausmai, kai kurios neurologinės komplikacijos.
- Sunki ligos eiga dažnai baigiasi mirtimi, ypač negavus specializuotos pagalbos.
Nors dauguma pasveikusiųjų ilgainiui atgauna sveikatą, kai kurie žmonės po Ebolos ar kitų hemoraginių karštligių ilgą laiką gali jausti nuovargį, atminties, dėmesio sutrikimus, raumenų silpnumą.
Prevencija ir profilaktika
Vakcinacija
- Geltonosios karštinės atveju yra patvirtinta veiksminga vakcina.
- Dengės karštligės vakcina taikoma didžiausios rizikos teritorijose, tačiau tinka tik tam tikroms amžiaus grupėms ir gydytojui įvertinus riziką.
- Ebolos ir kai kurių kitų virusų vakcinos kuriamos ar taikomos, tačiau nėra plačiai prieinamos.
Asmeninės apsaugos priemonės ir higiena
- Gyvenant ar keliaujant į endemines teritorijas – vengti kontakto su laukiniais gyvūnais, graužikais, vabzdžių įkandimų (naudoti repelentus, ilgomis rankovėmis drabužius, tinklelius nuo uodų).
- Griežta asmeninė ir rankų higiena.
- Infekcijų kontrolės priemonės sveikatos priežiūros įstaigose (pirštinės, apsauginiai rūbai, sterilus instrumentų naudojimas).
Aplinkos kontrolė
- Graužikų kontrolė gyvenamosiose, maisto gamybos bei sandėliavimo patalpose.
- Vabzdžių, uodų populiacijos mažinimas.
- Vandens kaupimo vietų tvarkymas, senuose daiktuose (padangos, kibirai) besikaupiantis vanduo – potencialios uodų veisimosi vietos.
Kelionės į virusinių hemoraginių karštligių endemines šalis reikalauja papildomo pasiruošimo ir rizikos įvertinimo – rekomenduojama pasitarti su gydytoju arba kelionių medicinos specialistu.
Kada būtina kreiptis į gydytoją?
Jei po grįžimo iš tropinių arba endeminių regionų, arba po kontakto su galimai užsikrėtusiu asmeniu ar gyvūnu, pasireiškia aukšta temperatūra, bendras silpnumas, kraujavimo požymiai ar intensyvūs virškinimo trakto sutrikimai – būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Konsultacija privaloma ir tuomet, jei ligos simptomai pasireiškia net ir nesant aiškaus kelionių ar kontakto su rizikos šaltiniais, tačiau kyla įtarimas dėl galimos sunkios infekcijos.
Dažniausi mitai apie virusines hemoragines karštliges
- Mitas: VHK galima užsikrėsti per orą nuo sergančiojo.
Faktas: Didžioji dalis virusų perduodami kontaktiniu būdu (per kūno skysčius), nors kai kurie gali išplisti per lašelinius sekretus tam tikromis aplinkybėmis (pvz., medicininių procedūrų metu). - Mitas: VHK gali būti veiksmingai gydoma antibiotikais.
Faktas: Antibiotikai neveikia virusų ir šių ligų negydo, tačiau gali būti skiriami komplikacijų arba antrinių infekcijų atveju. - Mitas: Visi, susirgę virusinėmis hemoraginėmis karštligėmis, neišvengiamai miršta.
Faktas: Nors kai kurių virusų mirtingumas labai didelis, laiku suteikus tinkamą gydymą dalis ligonių pasveiksta, ypač jaunesniems asmenims, neturintiems gretutinių ligų.
Išvada
Virusinės hemoraginės karštligės – sudėtinga infekcinių ligų grupė, reikalaujanti ypatingo visuomenės dėmesio ir medicinos profesionalų pasirengimo. Pagrindiniai kovos su šiomis ligomis būdai – ankstyva diagnostika, griežta infekcijų kontrolė, asmeninės apsaugos priemonės ir vakcinacija ten, kur ji įmanoma. Svarbiausia suprasti, kad VHK nėra dažnos kasdienėje Europoje ar Lietuvoje gyvenančių žmonių praktikoje, tačiau visada būtina išlikti budriems, ypač keliaujant į rizikos zonas. Pasireiškus simptomams ar po kontakto su rizikos veiksniais, svarbu negaišti laiko – tik skubi medicininė pagalba ir profesionalus gydytojų įvertinimas gali padėti išsaugoti gyvybę ir sveikatą.
Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.
