Virusinis hepatitas

Virusinis hepatitas – tai grupė užkrečiamųjų kepenų ligų, išsivystančių dėl infekcijos skirtingais virusais. Ši liga laikoma pasauline sveikatos problema, nes kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių ir gali sukelti ilgalaikes komplikacijas, tokias kaip kepenų cirozė ar vėžys. Nors daugelis žmonių serga lengva ar besimptome forma, kai kuriems liga gali tapti gyvybei pavojinga. Šiame straipsnyje aptariame virusinio hepatito tipus, užsikrėtimo būdus, simptomus, diagnostiką, gydymo galimybes, komplikacijas, prevenciją ir svarbiausius aspektus, kada kreiptis į gydytoją.

Kas yra virusinis hepatitas?

Virusinis hepatitas – tai bendras terminas, apimantis kepenų uždegimą, kurį tiesiogiai sukelia specifiniai hepatito virusai. Hepatitas gali būti ūmus (trumpalaikis) arba lėtinis (trunkantis ilgiau nei šešis mėnesius). Pagrindiniai virusinio hepatito tipai yra: A, B, C, D ir E. Kiekvienas jų pasižymi skirtingais užsikrėtimo būdais, eiga, gydymo galimybėmis bei rizika susirgimo komplikacijomis.

Virusinio hepatito tipai ir jų ypatumai

Hepatitas A

• Užsikrečiama per užterštą maistą, vandenį arba kontaktuojant su užsikrėtusiu asmeniu (fekaliniu-oraliniu keliu).
• Dažniausiai pasitaiko šalyse, kuriose prastesnės higienos sąlygos.
• Daugumai žmonių hepatitas A pasireiškia ūmine, trumpalaike forma ir dažniausiai visiškai išgyjama be ilgalaikių pasekmių.

Hepatitas B

• Pagrindiniai perdavimo būdai – kontaktas su užkrėstu krauju, lytiniai santykiai, dalijimasis adatų ar kitų aštrių instrumentų, taip pat nuo motinos vaikui per gimdymą.
• Infekcija gali būti ūmi arba išsivystyti į lėtinę formą, ypač užsikrėtus vaikystėje.
• Lėtinis hepatitas B gali sukelti kepenų pažeidimą, cirozę ar vėžį.

Hepatitas C

• Dažniausiai plinta per kraują (pvz., perpylus užkrėstą kraują, naudojant nesterilias adatas).
• Virusas ypač paplitęs tarp asmenų, kurie vartoja švirkščiamuosius narkotikus arba turi rizikingą medicininę/praktinę patirtį.
• Didelė dalis žmonių nesijaučia simptomų ūminėje stadijoje, tačiau apie 75–85 % atvejų infekcija tampa lėtinė.

Hepatitas D

• Retas, tačiau pavojingas virusas, kuris gali daugintis tik esant hepatito B virusui.
• Sergamumas šiuo hepatitu dažniau pasireiškia žmonėms, kurie jau yra užsikrėtę hepatitu B.
• Sukelia sunkesnę ligos eigą ir komplikacijas nei vien hepatito B infekcija.

Hepatitas E

• Panašus į hepatitą A – infekcija plinta per užterštą vandenį ar maistą, dažniausiai randama besivystančiose šalyse.
• Daugeliu atvejų liga būna ūmios eigos, tačiau nėščiosioms gali sukelti sunkias komplikacijas.

Užsikrėtimo būdai ir rizikos veiksniai

Virusinio hepatito plitimas priklauso nuo tipo. Pavyzdžiui, hepatitai A ir E plinta per užterštą maistą ar vandenį, todėl dažnesni regionuose, kur trūksta geros higienos ar saugaus vandens. Hepatitas B, C ir D plinta per kraują ir kitus kūno skysčius, todėl pagrindiniai rizikos veiksniai yra:

• Nesaugaus lytinio gyvenimo praktika, ypač be prezervatyvo su daug seksualinių partnerių.
• Švirkščiamųjų narkotikų vartojimas arba adatos, švirkštų, tatuiruočių ar auskarų vėrimo įrankių, kraujo perpylimų be tinkamos patikros naudojimas.
• Darbas sveikatos priežiūros įstaigoje, ypač kontaktuojant su pacientų krauju.
• Nevakcinuotų naujagimių gimimas hepatitu B sergančiai motinai.

Simptomai

Virusinio hepatito simptomai priklauso nuo viruso tipo, infekcijos stadijos (ūminės ar lėtinės) ir individualios organizmo reakcijos. Dažniausiai pradžioje pasireiškia bendri simptomai, todėl liga dažnai lieka nepastebėta. Štai pagrindiniai hepatito simptomai:

• Nuovargis, silpnumas.
• Padidėjusi kūno temperatūra.
• Apetito stoka, pykinimas, vėmimas.
• Raumenų, sąnarių skausmai.
• Pilvo skausmas, dažniausiai po dešiniuoju šonkaulių lanku.
• Šlapimo patamsėjimas, išmatų pašviesėjimas.
• Odos ir akių baltymų pageltimas (gelta).

Lėtiniu hepatitu sergantiems žmonėms simptomai ilgą laiką gali būti labai lengvi arba visai nebūti, todėl liga nustatoma atsitiktinai arba jau išsivysčius komplikacijoms.

Diagnostika

Įtariant virusinį hepatitą, labai svarbu laiku kreiptis į gydytoją ir atlikti reikiamus tyrimus. Diagnostika apima:

• Kraujo tyrimus – nustatomi specifiniai virusiniai žymenys (antigenai, antikūnai prieš hepatito virusus), įvertinama kepenų fermentų aktyvumas (ALAT, ASAT ir kt.).
• Virusinės RNR ar DNR tyrimai – tiksliam viruso tipui patvirtinti ir kiekybinei (virusinės apkrovos) nustatymui.
• Ultragarsinis ar kitoks instrumentinis tyrimas – atliekamas norint įvertinti kepenų struktūrinius pakitimus ar komplikacijas, pavyzdžiui, cirozę.
• Kepenų biopsija – taikoma retais atvejais, kai reikia tiksliai nustatyti kepenų pažeidimo laipsnį.

Ankstyva ir tiksli diagnostika leidžia pradėti efektyvų gydymą ir sumažinti ilgalaikių pasekmių riziką.

Gydymas

Virusinio hepatito gydymas priklauso nuo konkretaus viruso tipo, ligos eigos ir paciento sveikatos būklės. Svarbu pabrėžti, kad savarankiškas gydymas nėra saugus – tinkamas gydymas parenkamas tik gydytojui įvertinus visus individualius veiksnius.

Hepatitas A ir E

• Specifinio gydymo nėra – gydoma simptomiškai (ramybė, skysčių vartojimas, subalansuota mityba).
• Dauguma atvejų visiškai išgyjami savaime per kelias savaites ar mėnesius.
• Sunkesniais atvejais, ypač nėščioms moterims (hepatitui E), gali prireikti stacionarinio gydymo.

Hepatitas B

• Ūminė infekcija dažnai praeina savaime, reikalingas tik simptominis gydymas ir stebėsena.
• Lėtinio hepatito atveju gali būti skiriami virusą slopinantys vaistai (pvz., interferonas, nukleoz(t)idų analogai).
• Gydymo tikslas – sumažinti kepenų pažeidimą, užkirsti kelią cirozei ir kepenų vėžiui.

Hepatitas C

• Didžiausias progresas gydyme pasiektas pastaraisiais metais – naudojami tiesiogiai veikiančių antivirusinių vaistų (DAA) deriniai, leidžiantys išgydyti iki 95 % atvejų.
• Gydymo trukmė, vaistų pasirinkimas priklauso nuo viruso genotipo, ligos stadijos, kitų sveikatos veiksnių.

Hepatitas D

• Gydymo galimybės ribotos – dažniausiai skiriamas pegiliuotas interferonas, tačiau gydymo veiksmingumas nėra labai aukštas.
• Naujų terapijų tyrimai vyksta, tačiau reikėtų aptarti galimus gydymo variantus su gydytoju hepatologu.

Visoms hepatito formoms ypač svarbu vengti papildomo kepenų apkrovimo – nevartoti alkoholio, vengti kepenis veikiančių vaistų, laikytis subalansuotos mitybos ir gydytojo rekomendacijų.

Komplikacijos

Nors daugeliu atvejų virusinis hepatitas praeina be rimtų pasekmių, kai kuriems pacientams gali išsivystyti sunkios komplikacijos:

• Kepenų nepakankamumas.
• Kepenų cirozė (randėjimas, ilgainiui progresuojanti kepenų funkcijos netektis).
• Kepenų vėžys, ypač lėtiniu B ir C hepatitu sergantiems pacientams.
• Ekstrahepatinės komplikacijos – odos, sąnarių, imuninės sistemos problemos.

Lėtinio virusinio hepatito komplikacijos vystosi ilgą laiką ir dažniausiai yra susijusios su viruso dauginimusi bei organizmo uždegimine reakcija, todėl ilgalaikė stebėsena ir gydymas yra itin svarbūs.

Profilaktika

Bene svarbiausia virusinio hepatito valdymo dalis – prevencija. Pagrindiniai profilaktikos principai:

• Vakcinacija. Yra patikimos ir saugios vakcinos nuo hepatito A ir B. Hepatito C, D ar E vakcinų nėra, tačiau prevencija padeda sumažinti riziką.
• Asmeninės higienos laikymasis, saugus maisto bei vandens vartojimas, ypač keliaujant į besivystančias šalis.
• Saugus lytinis gyvenimas, lytinių partnerių skaičiaus ribojimas, prezervatyvų naudojimas.
• Nesterilių adatų, švirkštų, instrumetų vengimas – renkantis tatuiruotę ar auskarų vėrimą, svarbu užtikrinti įrankių sterilumą.
• Darbuotojų, galinčių būti paveikti krauju, švietimas ir apsauga (specialūs darbo drabužiai, pirštinės, vakcinacija).

Užsikrėtusio asmens kontaktų sekimas ir vakcinavimas (pvz., šeimos narių, partnerių) leidžia efektyviai valdyti protrūkius ir sumažinti perdavimo riziką.

Kada kreiptis į gydytoją?

Kreiptis į gydytoją būtina:

• Jei pasireiškia aukščiau minėti hepatito simptomai (ypač gelta, stiprus silpnumas, šlapimo patamsėjimas, vėmimas).
• Jei buvote kontaktavę su žinomu hepatitu (pvz., šeimos nariui diagnozavus hepatitą B ar C; gavote kraujo produktų, atliktos invazinės medicininės ar kosmetinės procedūros neaiškioje aplinkoje).
• Jei jums priklauso padidintos rizikos grupėms (pvz., švirkščiamųjų narkotikų vartotojai, sveikatos priežiūros darbuotojai, dializuojami pacientai ir kt.).

Ankstyva diagnozė ir tinkamas gydymas žymiai padidina pasveikimo galimybes bei sumažina komplikacijų riziką.

Patarimai ir dažniausiai pasitaikantys mitai

• Mitas: Tik asocialiose aplinkose ar tarp priklausomų žmonių plinta virusinis hepatitas.
  Faktas: Kiekvienas žmogus, patekęs į rizikos situaciją, gali užsikrėsti hepatitu, nepriklausomai nuo socialinės padėties.
• Mitas: Hepatitas visada pasireiškia gelta.
  Faktas: Daug atvejų liga būna besimptome arba be išreikštos gelta.
• Patarimas: Net jei nesijaučiate blogai, tačiau priklausote rizikos grupei ar turėjote situaciją, galėjusią sukelti užsikrėtimą, atlikite kraujo tyrimus dėl hepatito žymenų.
• Patarimas: Skiepykitės nuo hepatito A ir B, ypatingai keliaudami į endemines šalis, dirbdami medicinos, slaugos srityse ar priklausydami rizikos grupėms.

Apibendrinimas

Virusinis hepatitas yra rimta infekcinė kepenų liga, galinti pasireikšti nuo lengvos iki gyvybei pavojingos būklės. Apsauga nuo užsikrėtimo, ankstyva diagnostika bei tinkamas gydymas leidžia užkirsti kelią komplikacijoms. Svarbiausia – laikytis saugaus elgesio taisyklių ir nevengti profilaktinių tyrimų. Kilus abejonių dėl simptomų ar turint rizikingų situacijų, visada patartina pasitarti su gydytoju. Straipsnyje pateikta informacija negali pakeisti profesionalios medicininės konsultacijos – dėl diagnostikos ir gydymo visada kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.