Viverio sindromas

Viverio sindromas yra reta, tačiau mediciniškai itin svarbi būklė, pasireiškianti po sunkaus, dažniausiai gyvūnų sukelto sužalojimo arba chirurginių procedūrų, kuomet į kūną patenka infekuotos gyvūninės kilmės medžiagos. Dažniausiai šis sindromas siejamas su rimtomis infekcijomis, kurios gali apimti įvairius organus ar sistemas. Dėl savo retumo ir sudėtingos diagnostikos, Viverio sindromas kelia iššūkių tiek pacientams, tiek gydytojams. Straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai šio sindromo etiologiniai veiksniai, simptomatika, diagnostika, gydymo galimybės ir prevencija remiantis šiuolaikine medicinos praktika.

Kas yra Viverio sindromas?

Viverio sindromas – tai kompleksinis uždegiminis atsakas ar infekcija, kurią sukelia patogenai, patekę į žmogaus organizmą per gyvūnų įkandimus, įdrėskimus, kontaktą su gyvūninėmis liekanomis arba chirurginių ar medicininių procedūrų metu. Pavadinimas kilo nuo žodžio „Viverra“, žyminčio tam tikrus gyvūnus (pvz., žebenkštinius), tačiau sindromas gali būti susijęs su įvairiais laukiniais arba naminiais gyvūnais – šunimis, katėmis, rečiau net graužikais. Dažnai ši būklė palaikoma specifinių bakterijų arba kombinuotų infekcijų, kurioms būdingas greitas plitimas ir sunkios komplikacijos, jei laiku nesuteikiamas gydymas.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Bakterinės infekcijos

Dominuojanti Viverio sindromo priežastis – bakterinės infekcijos, prasiskverbusios į audinius per sužalojimą ar chirurginę žaizdą. Dažniausios bakterijos – Pasteurella multocida, Capnocytophaga canimorsus, Staphylococcus aureus, Streptococcus pyogenes ir kai kurie anaerobai. Šios bakterijos dažniau randamos burnos, dantų ar kailio mikrofloroje įvairių gyvūnų.

Kontaktas su gyvūnais ar jų liekanomis

Viverio sindromas gali vystytis po:

• laukinių ar naminių gyvūnų įkandimų, įdrėskimų;
• darbo su gyvūnais be tinkamų apsaugos priemonių;
• chirurginių intervencijų ar kitų procedūrų, kai yra sąlytis su infekuotomis gyvūninėmis dalelėmis (pvz., organų transplantacijos iš nepakankamai tirtų donorų);
• prastos žaizdų higienos po sužalojimo.

Individualūs rizikos faktoriai

• Susilpnėjusi imuninė sistema (pvz., vėžio gydymas, cukrinis diabetas, ŽIV/AIDS)
• Senyvas amžius
• Lėtinės ligos
• Alkoholinės kepenų ligos
• Glaudus ilgalaikis kontaktas su gyvūnais

Simptomai ir klinikinė eiga

Vietiniai simptomai

Pradiniai ligos požymiai dažniausiai išryškėja tiesioginės infekcijos vietoje:

• paraudimas, patinimas, šiluma aplink žaizdą;
• skausmas ir jautrumas;
• pulsiuojantis paraudimas, pūlių sankaupa;
• limfmazgių, esančių netoli žaizdos, padidėjimas.

Bendrieji simptomai

Nesigydant infekcija gali išplisti, sukelti tokius simptomus kaip:

• karščiavimas (dažnai aukštas);
• šaltkrėtis, silpnumas;
• prakaitavimas;
• pykinimas, vėmimas;
• raumenų, sąnarių skausmai.

Sunki infekcija – sisteminiai simptomai

Pavėluotai diagnozavus ar negydant, būklė gali komplikuotis iki sepsio (kraujo užkrėtimo), šoko ar organų funkcijos nepakankamumo. Tuomet pastebimi:

• greitas širdies plakimas, žemas kraujo spaudimas;
• sumišimas, sąmonės sutrikimai;
• daugiaorganių sistemų pažeidimo požymiai – kvėpavimo, inkstų, kepenų funkcijos blogėjimas.

Gydymas turi būti pradėtas neatidėliotinai, nes Viverio sindromas kai kuriais atvejais progresuoja labai greitai.

Diagnostika

Anamnezė ir fizinis ištyrimas

Svarbiausias diagnostikos žingsnis – atidžiai surinkta paciento anamnezė. Gydytojas išsiaiškina:

• ar buvo kontaktas su gyvūnais (ypač – neseniai);
• žalos pobūdį – įkandimas, įdrėskimas, chirurginė procedūra;
• kada pasireiškė pirmieji simptomai, kaip jie progresuoja.

Fizinis ištyrimas apima infekcijos židinio apžiūrą, limfmazgių būklės vertinimą, bendros paciento būklės vertinimą.

Laboratoriniai tyrimai

• Bendras kraujo tyrimas (uždegiminių žymenų padidėjimas: leukocitozė, CRB, ENG);
• Kultūros iš žaizdos ar pūlių – nustatomas ligos sukėlėjas ir jautrumas antibiotikams;
• Kraujo pasėlis, ypač jei įtariama generalizuota infekcija ar sepsis;
• Bendras šlapimo tyrimas, biocheminiai tyrimai (inkstų, kepenų funkcijos monitoringas).

Instrumentiniai tyrimai

• Ultragarsas ar rentgenas, jei yra požymių, kad galėjo būti pažeisti giluminiai audiniai, sąnariai ar kaulai;
• Kompiuterinė tomografija, jei kyla įtarimas dėl pūlinių ar sepsio komplikacijų vidaus organuose.

Gydymas

Antimikrobinis gydymas

Pagrindinis gydymo metodas – tikslinis antimikrobinis gydymas. Esant galimai mišriai florai, dažnai pradedamas plataus spektro antibiotikais, vėliau koreguojamas pagal pasėlio rezultatus. Dažniausiai naudojami:

• Beta laktaminiai antibiotikai (pvz., amoksicilinas su klavulano rūgštimi);
• Cefalosporinai;
• Fluorochinolonai (jei yra atsparumas ar alergija penicilinui);
• Makrolidai, jei ligos eiga lengva ir nėra gyvybei grėsmingų simptomų.

Gydymo trukmė priklauso nuo infekcijos sunkumo ir paciento būklės – nuo kelių parų iki kelių savaičių. Sunkiais atvejais, ypač kai atsiranda sepsio požymiai, reikalingas gydymas ligoninėje ir į veną leidžiami antibiotikai.

Chirurginis gydymas

Jei infekcija išplinta, susiformuoja pūliniai ar nekrozė, gali būti reikalingos šios procedūros:

• pūlinių atidarymas ir drenažas;
• nekrozuotų (negyvų) audinių pašalinimas;
• žalos vietos revizija;
• kartais – reabilitacinė chirurgija, jei pažeisti sąnariai ar kaulai.

Palaikomasis ir simptominis gydymas

• Skysčių infuzija (dehidratacijos, šoko būklei koreguoti);
• Skausmo malšinimas;
• Kitų simptomų kontrolė – karščiavimo, pykinimo valdymas;
• Kompleksinės priemonės, jei vystosi organų funkcijos nepakankamumas.

Komplikacijos

Negydomas ar pavėluotai diagnozuotas Viverio sindromas gali sukelti sunkias ir pavojingas komplikacijas:

• sepsis (kraujo užkrėtimas);
• lokalūs pūliniai (odos, raumenų, vidaus organų);
• nekrozė, audinių žūtis;
• sąnarių (arba kaulų – osteomielitas) pažeidimai;
• ūminis inkstų ar kvėpavimo nepakankamumas;
• ilgametės reabilitacijos ir judėjimo funkcijų sutrikimai sunkiausiais atvejais.

Sparčiai progresuojančių bakterijų atveju, net ir nedidelė pradinė žaizda gali per kelias valandas tapti gyvybei pavojinga.

Prevencija

Pirmoji pagalba po gyvūnų sukeltų žaizdų

• Nedelsiant kruopščiai išplauti žaizdą tekančiu vandeniu ir muilu;
• Dezinfekuoti žaizdą antiseptiku;
• Prireikus uždengti steriliu tvarsčiu;
• Kreiptis į gydytoją, jeigu įkandimas gilus, žaizda didelė arba buvo kontaktas su laukiniais gyvūnais.

Skiepai ir profilaktika

• Aktualu paskiepyti nuo stabligės, jei skiepai neatnaujinti daugiau nei 5–10 metų;
• Svarbi pasiutligės profilaktika, jei yra kontaktas su neaiškios būklės ar laukiniais gyvūnais;
• Darbą su gyvūnais atliekantys asmenys turėtų laikytis saugos taisyklių, naudoti apsaugines priemones.

Lėtinių ligų kontrolė

Laiku gydomos lėtinės ligos (pvz., diabetas, kepenų nepakankamumas) mažina riziką sunkioms infekcinėms komplikacijoms. Susilpnėjusios imuninės sistemos asmenys turėtų būti ypač atidūs patyrę gyvūnų sukeltas žaizdas.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

• Po bet kokio gyvūno įkandimo ar įdrėskimo, jei žaizda paraudusi, patinusi, skauda ar išskyros pūlingos;
• Atsiradus karščiavimui, šaltkrėčiui arba bendram silpnumui;
• Pastebėjus greitą žaizdos pablogėjimą (per 24–48 valandas);
• Kai kyla įtarimas, kad žaizda užsikrėtė arba infekcija plinta;
• Jeigu esate imunosupresuotas, sergate lėtinėmis ligomis ar vartojate imunitetą slopinančius vaistus.

Viverio sindromas reikalauja skubios medicinos pagalbos – delsti pavojinga.

Mitai ir klaidingi įsitikinimai

• Mitas: „Smulkūs gyvūnų įkandimai negali būti pavojingi.“
  Faktas: Mažos žaizdos gali tapti sunkių infekcijų židiniais, jei jose pateko pavojingos bakterijos.
• Mitas: „Antibiotikų pakanka visada, net jei žaizdą paliksite neapdorotą.“
  Faktas: Reikia ne tik tinkamai vartoti paskirtus vaistus, bet ir prižiūrėti žaizdą, galbūt atlikti chirurginį tvarkymą.
• Mitas: „Viverio sindromas tik laukinių gyvūnų sukeltas.“
  Faktas: Liga gali išsivystyti ir po naminių gyvūnų (ypač kačių, šunų) sužeidimų.

Išvados

Viverio sindromas – reta, bet grėsminga infekcinė būklė, kuri išsivysto po kontakto su gyvūnais arba jų liekanomis, ypač įkandimų, įdrėskimų ar procedūrų metu. Laiku atpažinti simptomus ir kreiptis į gydytoją yra gyvybiškai svarbu. Pagrindinės prevencijos priemonės – asmens higiena, žaizdų priežiūra, profilaktiniai skiepai bei atsargumas dirbant su gyvūnais. Gydymas visada turi būti pagrįstas gydytojo sprendimu ir, esant reikalui, hospitalizacija. Bet kokie nukrypimai nuo rekomenduojamų veiksmų gali būti pavojingi sveikatai ar net gyvybei. Straipsnyje pateikti faktai remiasi šiuolaikine medicinos praktika ir dokumentuotais klinikiniais atvejais, todėl rekomendacijos yra patikimos ir aktualios kiekvienam, susiduriančiam su gyvūnų sukeltomis žaizdomis ar infekcijomis.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.