Žiedinė dedervinė (Tinea corporis) – dažna užkrečiamoji grybelinė odos liga, kuri paveikia įvairias kūno dalis, išskyrus galvos odą, pėdas, delnus ir kirkšnis. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems būdingą ligą dažniausiai sukelia dermatofitiniai grybai. Nors žiedinė dedervinė paprastai nėra pavojinga, jos simptomai gali būti nemalonūs ir trikdyti kasdienį gyvenimą, o netinkamai gydant ar ignoruojant – lengvai plisti. Šiame straipsnyje apžvelgsime dedervinės priežastis, pagrindinius simptomus, diagnostikos būdus, gydymo galimybes, galimas komplikacijas bei prevencines priemones.
Kas yra žiedinė dedervinė?
Žiedinė dedervinė (Tinea corporis) yra grybelių sukeliama lėtinė odos infekcija. Nepaisant pavadinimo, ligą nesukelia kirminai – „žiedinė“ apibūdina tipišką pažeidimo formą, kai ant odos atsiranda aiškiai apibrėžti apvalūs arba ovalūs, rausvi, pleiskanojantys, dažnai niežtintys židiniai su aiškiai išreikšta pakilusia kraštine ir centriniu prasigiedrėjimu.
Dedervinės sukelėjai – dermatofitų šeimos grybeliai, dažniausiai Trichophyton, Microsporum ar Epidermophyton gentims priklausantys mikroorganizmai. Infekcija dažniau pasireiškia šiltose, drėgnose klimato zonose ar sąlytyje su oda, kuri nuolat liečiasi su prakaitu ar drėgme. Dedervinė – labai užkrečiama liga, plintanti tiesioginio ar netiesioginio kontakto su užsikrėtusiu žmogumi, gyvūnu ar užkrėstais daiktais būdu.
Dedervinės priežastys ir užsikrėtimo būdai
Kaip užsikrečiama dedervine?
- Tiesioginis kontaktas. Dažniausias užsikrėtimo kelias – tiesioginis sąlytis su infekuotų žmonių ar gyvūnų oda. Ypač rizikuoja sportininkai, imtynininkai ir vaikai, kurie žaidžia su naminiais gyvūnais.
- Netiesioginis kontaktas. Dermatofitai gali išlikti ir plisti naudotų rankšluosčių, drabužių, patalynės, sporto inventoriaus, šukuosenų įrankių ar kitų asmeninių daiktų paviršiuose.
- Pažeista oda. Oda, turinti mažų įtrūkimų, žaizdelių ar yra dažnai šlapia (pvz., po prakaitavimo ar plaukimo), yra lengviau pažeidžiama dermatofitų.
- Kontaktas su dirvožemiu. Retais atvejais užkratas gali būti perduodamas iš užkrėsto dirvožemio.
Rizikos veiksniai
- Artimas kontaktas su sportininkais, ypač kovinių sporto šakų atstovais.
- Gyvenimas drėgname, šiltame klimate ar sąlygos, reguliariai sukėlusios prakaitavimą.
- Imuninės sistemos nusilpimas (pvz., sergant diabetu, vartojant steroidus, susirgus sunkesnėmis ligomis).
- Prasta asmens higiena.
- Susilpnėjusi odos barjero funkcija (odos ligos, traumos).
Pagrindiniai simptomai
Žiedinės dedervinės požymiai gali varijuoti, tačiau šiai infekcijai būdingi šie simptomai:
- Apvalūs, žiediniai ar ovalūs bėrimai – raudoni, pleiskanojantys, su aiškiai išreikštomis pakeltomis kraštinėmis.
- Centras gali būti šviesesnis ar net atrodyti sveikesnis, dėl ko pažeidimas įgauna „žiedo“ formą.
- Niekulys – bėrimai dažnai stipriai niežti, gali perštėti.
- Laipsniškas plitimas – bėrimas lėtai didėja, kraštinė tebėra aktyvi ir plečiasi toliau, o centras – gyja ar lieka be didelių pažeidimų.
- Vienas ar keli židiniai gali atsirasti ant kamieno, rankų, kojų, kitų atvirų kūno sričių.
Kartais dedervinės simptomai gali būti nestiprūs, ypač kūdikiams, vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, todėl sunkią ligos eigą galima pastebėti pavėluotai.
Diferencinė diagnostika ir dažni mitai
Kuo dedervinė skiriasi nuo kitų bėrimų?
Dedervinę dažnai galima supainioti su kitomis odos ligomis, tokiomis kaip egzema, žvynelinė, alerginis kontaktinis dermatitas ar rožinė. Skiriamasis bruožas – ryškiai žiedinė forma, aiškios kraštinės ir perštėjimas. Tačiau tikslią diagnozę visada turi nustatyti gydytojas dermatologas.
Mitas: žiedinę dedervinę sukelia kirmėlės
Nors lietuviškas pavadinimas „dedervinė“ sukelia asociacijų su kirmėlėmis, iš tiesų ją sukelia grybeliai, o ne parazitai.
Dedervinės diagnostika
- Anamnezė ir apžiūra. Gydytojas apklausia pacientą apie pasireiškiančius simptomus, jų trukmę, galimus kontaktus su sergančiais žmonėmis ar gyvūnais, pastebi specifinius odos pažeidimus.
- Odos nuograndų tyrimas. Apiečiamas odos pažeidimo plotas, paimama nuograndų ir tiriama mikroskopu dėl grybelinių elementų.
- Kultūros auginimas. Nuograndos pasėjamos ant specialių terpių, kad būtų nustatyta grybelio rūšis (kartais tai reikalinga sudėtingais ar lėtiniais atvejais).
- Woodo lempos tyrimas. Kai kurios grybelinės infekcijos apšvietus ultravioletiniais spinduliais gali švytėti specifine spalva.
Savarankiška diagnozė dažnai būna klaidinga, todėl įtariant grybelinę infekciją, rekomenduojama kreiptis į gydytoją.
Gydymas
Vietinio poveikio gydymas
- Pirmo pasirinkimo priemonės – priešgrybeliniai kremai: klotrimazolas, terbinafinas, mikonazolas, ekonazolas ir kiti.
- Kremai paprastai tepami 1–2 kartus per dieną ant pažeisto odos ploto bei 2 cm aplink jį dar 1–2 savaites po simptomų išnykimo.
- Svarbu laikytis gydytojo nurodytos schemos, net jei simptomai pagerėja anksčiau – tai padeda išvengti atkryčio.
Sisteminio gydymo poreikis
Kai infekcija didelė (apima didelius odos plotus), neveikia vietinis gydymas arba jei pacientas turi nusilpusią imuninę sistemą, gali būti skiriami geriamieji priešgrybeliniai vaistai kaip terbinafinas, itrakonazolas ar flukonazolas. Vartojant sisteminius vaistus, gali prireikti gydytojo priežiūros dėl galimo nepageidaujamo poveikio arba sąveikos su kitais vaistais.
Ko nereikėtų daryti?
- Nerekomenduojama savarankiškai gydyti žiedinės dedervinės steroidiniais (hormoniniais) tepalais, nes jie gali slopinti natūralų uždegiminį atsaką ir pabloginti ligos eigą.
- Vengti per anksti nutraukti gydymą – likę grybeliai gali sukelti atkrytį ir sunkesnį gydymą ateityje.
- Negerai bandyti žiedinės dedervinės gydyti liaudiškomis ar abejotinomis priemonėmis – efektyvumas neįrodytas ir kyla odos sudirginimo ar komplikacijų rizika.
Komplikacijos
Negydoma ar netinkamai gydoma žiedinė dedervinė gali sukelti komplikacijų:
- Ligos plitimas į kitas kūno dalis ar kitiems asmenims šeimoje, bendruomenėje (ypač sporto kolektyvuose, darželiuose, mokyklose).
- Antrinė bakterinė odos infekcija (impetiga) – įtrūkus odai gali patekti bakterijos.
- Lėtinė, recidyvuojanti infekcija, ypač jei nepašalinami rizikos veiksniai.
- Galimas randėjimas ar odos pigmento pokyčiai, jei infekcija užsitęsia ar pažeidimas stipriai uždegiminis.
Prevencija
- Laikytis tinkamos odos higienos, kasdien keisti apatinius, vengti ilgą laiką dėvėti drėgnus, aptemptus drabužius.
- Naudoti tik savo rankšluosčius, šukas, drabužius, ypač sporto klubuose, baseinuose, bendrose prausyklose.
- Skalbti drabužius, patalynę, rankšluosčius aukštoje temperatūroje, jei susidūrėte su infekcijos atvejais.
- Laiku gydyti infekuotas pėdas (pėdų grybelį) ar nagus, nes būtent jos dažnai tampa infekcijos šaltiniu.
- Pastebėjus dedervinės požymių augintiniui (netolygus kailis, apnuogintos odos vietos, niežulys), kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją.
- Sporto komandose ar bendruose apgyvendinimo plotuose pažeidimus dengiantiems asmenims dėvėti kvėpuojančius tvarsčius ar drabužius, kol žaizdos sugis ir baigsis gydymas.
Kada kreiptis į gydytoją?
- Jei odos bėrimas didėja, plinta ar labai vargina niežėjimas.
- Simptomai nepraeina per 2 savaites vartojant nereceptinius priešgrybelinius kremus.
- Bėrimai kartojasi, pažeidžiama žymi kūno dalis arba atsiranda pūslių, pūliuojančių židinių.
- Atsiranda pakitimų veide, arčiausiai akių, burnos, lyties organų.
- Esant imuninės sistemos nusilpimui, gretutinėms lėtinėms ligoms ar vartojant imunosupresantus.
Svarbiausi faktai ir ką reikia žinoti
- Žiedinė dedervinė yra grybelių, o ne kirmėlių sukelta liga.
- Infekcija lengvai išplinta per tiesioginį ar netiesioginį kontaktą, todėl svarbi asmens higiena ir užkrėstų daiktų dezinfekcija.
- Laiku pradėtas gydymas padeda greitai atsikratyti simptomų ir užkirsti kelią komplikacijoms ar plitimui kitiems.
- Įtarus dedervinę, verta pasikonsultuoti su gydytoju, nes tik specialistas parinks geriausią gydymo būdą ir užkirs kelią ligos atkryčiui.
Išvados
Žiedinė dedervinė (Tinea corporis) yra dažna, užkrečiama, bet nesunki grybelinė odos infekcija, kurią galima sėkmingai išgydyti tinkamai parinktais priešgrybeliniais vaistais ir laikantis higienos. Svarbu žinoti pagrindinius simptomus, imtis prevencinių priemonių ir nedelsti kreiptis į gydytoją, jei bėrimas didėja ar kartojasi. Savarankiška diagnozė ir gydymas gali būti klaidingi, todėl dėl bet kokių naujų ar nepraeinančių odos bėrimų rekomenduojama konsultuotis su sveikatos specialistu. Teisingas gydymas ir atsakingas požiūris padės apsaugoti save ir aplinkinius nuo šios nemalonios infekcijos.
Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.
