Parechovirusas (PeV) yra mažai žinomas, tačiau vis dažniau aptariamas žmogaus infekcijas sukeliantis virusas. Šis mikroorganizmas priklauso Picornaviridae šeimai, kartu su geriau žinomais enterovirusais, ir dažniausiai plinta tarp mažų vaikų, tačiau sergamumas gali pasireikšti ir suaugusiems. Nors daugeliu atvejų parechoviruso sukeltos infekcijos praeina lengvai ir be rimtų pasekmių, tam tikros viruso formos, ypač naujagimiams ir kūdikiams, gali sukelti sunkias komplikacijas. Norint atpažinti, diagnozuoti ir valdyti galimas rizikas, būtina suprasti šios infekcijos šaltinius, simptomus, diagnostiką ir profilaktikos priemones.
Kas yra žmogaus parechovirusas (PeV)?
Parechovirusai yra maži, nemetami RNR šeimos virusai, pirmą kartą atskirti kaip savarankiška virusų rūšis 1990-aisiais. Pagrindinės žmogaus ligas sukeliančios rūšys – PeV-A (anksčiau žinomas kaip enterovirusas 22 ir 23), kurių išskiriamos kelios genotipo atmainos. Šie virusai dažniausiai aptinkami vaikų organizme, bet gali užsikrėsti ir vyresni žmonės. Anglų medicinos literatūroje PeV dažnai minimas kaip viena iš enterovirusų grupės infekcijų alternatyvų, tačiau dabar aiškiai skiriamas kaip atskira grupė dėl specifinio klinikinio pobūdžio ir diagnostikos niuansų.
Paplitimas ir rizikos grupės
Parechovirusai paplitę visame pasaulyje, tačiau jų infekcijos dažniausiai registruojamos ikimokyklinio amžiaus vaikams – ypač tiems, kurie lanko darželius ar turi artimą kontaktą su kitais vaikais. Naujagimiai ir jaunesni nei 3 mėnesių kūdikiai yra pažeidžiamiausia grupė, nes jų imuninė sistema dar nėra pilnai susiformavusi. Suaugusiems, kurie dažnai liečiasi su vaikais (tėvams, vaikų darželių darbuotojams), taip pat kyla užsikrėtimo pavojus, tačiau ligos eiga įprastai būna lengvesnė arba besimptomė.
Parechoviruso plitimo būdai
- Fekalinis-oralinis kelias. Virusas išsiskiria su išmatomis, todėl plinta per nešvarias rankas, užterštą vandenį ar paviršius.
- Oro-lašelinis kelias. Ypač naujagimiams ir vaikams, kai infekcija plinta per kosulį, čiaudulį ar tiesioginį kontaktą su seilėmis.
- Kontaktas su užkrėstais paviršiais ar žaislais. Dažnai vaikų kolektyvuose, žaidimų aikštelėse.
Infekcijos šaltinis – užsikrėtęs žmogus; dažnai virusas pasiskleidžia sezoniškai (ankstyvą rudenį, pavasarį), kai padidėja rizika sirgti ir kitomis virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis.
Pagrindiniai simptomai
Dažniausi klinikiniai požymiai
- Lengvas karščiavimas
- Dirglumas, verkšlenimas (kūdikiams)
- Gerklės ar burnos gleivinės paraudimas
- Odos bėrimas (panašus į virusinį egzantemą, dažniau kamuoja mažus vaikus)
- Viduriavimas ar vėmimas
- Sloga, kosulys, čiaudulys
Šie simptomai primena kitų virusinių infekcijų (pvz., enterovirusinės ar adenovirusinės) požymius, todėl dažnai sergama be išskirtinių bruožų.
Rimtesnės formos ir komplikacijos
Parechoviruso PeV-A3 atmaina, kuri dažniausiai pažeidžia naujagimius, gali sukelti daug rimtesnes būkles:
- Sepsis ar sepsio tipo ligą (ypač kūdikiams iki 3 mėnesių)
- Meningitą ar meningoencefalitą – smegenų dangalų ir smegenų uždegimą
- Ilgalaikį dirglumą, miego sutrikimus
- Trinkimus, raumenų trūkčiojimus
Reikia atsiminti, kad naujagimiams PeV-A gali pasireikšti nespecifiniais simptomais – vangumu, prastu maitinančiu reflekso, talab karščiavimu ar kūno temperatūros kritimu, odos spalvos pakitimu. Tokiais atvejais būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Kaip diagnozuojama parechovirusinė infekcija?
Parechoviruso įtariama remiantis klinikiniais simptomais – ypač jei vaikas iki 3 mėnesių karščiuoja, prasideda bėrimas ar pasireiškia neurologiniai simptomai. Kadangi PeV klinika labai panaši į kitų virusų infekcijas, galutinei diagnozei dažniausiai reikalingi laboratoriniai tyrimai.
Pagrindiniai laboratoriniai tyrimai
- PCR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas. Tai efektyviausias metodas. Atlikus nosiaryklės, kraujo, išmatų, o, jei reikia – smegenų skysčio mėginius, gali būti nustatomas PeV RNR.
- Bendras kraujo tyrimas, uždegiminių žymenų analizė. Šie duomenys nėra specifiniai, tačiau padeda įvertinti infekcijos sunkumą ir atmesti bakterinę infekciją.
- Lumbalinė punkcija ir smegenų skysčio ištyrimas. Atliekama įtariant meningitą ar meningoencefalitą.
Bet kuriuo atveju savarankiškai nustatyti arba atmesti šią infekciją neįmanoma – gydytojas sprendžia dėl tyrimų poreikio, ypač mažiems kūdikiams.
Gydymo galimybės
Simptominis gydymas
Specifinio antivirusinio gydymo parechovirusinėms infekcijoms nėra. Daugeliu atvejų gydymas yra simptominis, t. y. nukreiptas į negalavimo požymių palengvinimą:
- Skysčių ir maistinių medžiagų balansas (ypač esant vėmimui, viduriavimui, karščiavimui)
- Karščiavimo mažinimas pagal gydytojo nurodymus
- Poilsis ir ramybė
- Bendra higiena, geras žaizdų, nosies, burnos priežiūra
Kai stiprūs simptomai pasireiškia naujagimių ar mažų kūdikių amžiuje – dažnai skiriamas gydymas ligoninėje, stebima gyvybinių funkcijų būklė, atkuriami kūno skysčiai lašelinėmis infuzijomis, atliekamas nuolatinis neurologinis stebėjimas.
Kada reikalinga hospitalizacija?
Hospitalizacija būtina:
- Kai kūdikiui pasireiškia karščiavimas ar neurologiniai simptomai (traukuliai, vangumas, dirglumas, silpnas žindymas, per mažas aktyvumas).
- Atsiradus įtarimui dėl sepsio, meningito ar meningoencefalito.
- Kai vaiko būklė sparčiai blogėja, sunku užtikrinti pakankamą skysčių kiekį, pasireiškia kvėpavimo ar sąmonės sutrikimų.
Ligoniams, kuriems liga pasireiškė sunkesne eiga, būtina gydytojo priežiūra ir, jei reikalinga, kompleksinė medicininė pagalba. Kai kurioms sunkioms formoms gali būti taikomas intraveninis imunoglobulinas, nors mokslinių įrodymų dėl šios intervencijos veiksmingumo šiuo metu dar trūksta.
Parechoviruso komplikacijos
Nors dažniausiai parechoviruso infekcijos praeina savaime, kai kuriais atvejais, ypač naujagimiams, gali išsivystyti sunkios komplikacijos:
- Meningitas ar meningoencefalitas (galimos ilgalaikės neurologinės pasekmės, vystymosi sutrikimai)
- Sepsis – sisteminis organizmo uždegimas
- Ilgalaikiai raumenų ar judesių sutrikimai
Komplikacijų rizika didžiausia mažiems kūdikiams, todėl būtina kruopšti stebėsena ir greita medicininė intervencija.
Profilaktika ir prevencija
- Rankų higiena – viena svarbiausių priemonių. Rekomenduojama rankas plauti su muilu po kiekvienos sauskelnių keitimo, grįžus iš lauko, prieš valgį, po kontakto su ligoniu.
- Infekcijos šaltinio izoliavimas. Vaikai ar suaugę, sergantys ūmia virusine infekcija, neturėtų lankytis kolektyvuose ar artimai bendrauti su naujagimiais.
- Paviršių ir žaislų dezinfekcija, reguliarus patalpų vėdinimas, ypač vaikų kolektyvuose.
- Laiku užtikrinamos vakcinacijos pagal Nacionalinį skiepų kalendorių. Nors nuo parechoviruso vakcinos nėra, kiti skiepai apsaugo nuo sunkių kitų virusų ar bakterijų sukeltų infekcijų.
Ypač svarbus profilaktikos dėmuo – informuotumas ir atsakingas elgesys turint naujagimių. Jei šeimoje yra naujagimis, reikia apriboti kontaktus su sergančiais giminaičiais ar draugais, laikytis griežtų higienos taisyklių.
Kada kreiptis į gydytoją?
Dauguma parechoviruso infekcijų praeina be rimtesnių pasekmių, tačiau šiais atvejais būtina skubiai vykti pas gydytoją:
- Kūdikis iki 3 mėnesių karščiuoja, tampa vangus ar labai dirglus
- Atsiranda traukuliai, raumenų trūkčiojimai
- Pastebimi kvėpavimo, sąmonės sutrikimai
- Kūdikis atsisako valgyti, nepriima skysčių, labai retai šlapinasi
- Staiga pasikeičia odos spalva (pabalimas, pamėlynavimas, raudonis)
Vyresniems vaikams ir suaugusiems gydytojo konsultacija rekomenduojama, jei simptomai stiprūs, ilgalaikiai ar pasireiškia neurologinių požymių. Savigyda ar bandymai „išlaukti“ su mažais kūdikiais – itin pavojingi!
Ką svarbu žinoti tėvams?
- Parechovirusinės infekcijos dažniausiai pasireiškia lengvomis peršalimo, bėrimo ar virškinimo trakto problemomis.
- Naujagimiams bet koks karščiavimas ar elgesio pokyčiai (vangumas, atsisakymas žįsti) – rimtas simptomas, reikalaujantis gydytojo įvertinimo.
- Specifinio gydymo ir vakcinos nėra, todėl ypatingą svarbą įgyja higiena ir profilaktika.
- Ligos eiga dažniausiai palanki, tačiau greita medicininė pagalba smarkiai sumažina komplikacijų riziką.
- Nedelskite ieškoti medicininės pagalbos esant abejonių dėl kūdikio sveikatos!
Išvados
Parechovirusas (PeV) – tai žmogiškąsias ligas sukeliantis virusas, dažniausiai pasireiškiantis vaikams lengvais simptomais, tačiau naujagimiams gali sukelti ypatingai sunkias ligos formas. Specifinio gydymo nėra, todėl svarbiausia – savalaikė diagnostika ir simptominis gydymas, ypač pažeidžiamiausiems. Kadangi virusas lengvai plinta per užterštus paviršius ar rankas, pagrindinė infekcijos prevencija – higienos laikymasis, atidus kūdikių stebėjimas ir atsakingas kontaktas su ligoniais. Svarbiausia, pastebėjus rimtus simptomus naujagimiui arba mažam vaikui, nedelsti ir kreiptis į gydytoją – greita pagalba ženkliai sumažina sunkių pasekmių riziką.
Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.
