Zoonozės

Zoonozės – tai infekcinės ligos, kurios natūraliai perduodamos tarp gyvūnų ir žmonių. Šiandien, daugėjant intensyviai besikeičiančių aplinkos ir gyvenimo sąlygų, zoonozės įgauna vis didesnę reikšmę visuomenės sveikatai. Jos gali būti pavojingos tiek pavieniams žmonėms, tiek visoms bendruomenėms, nes dažnai sukelia protrūkius ar net pandemijas. Gera šių ligų kontrolė ir supratimas – vienas svarbiausių žingsnių siekiant užtikrinti visuomenės sveikatos saugą ir prevenciją. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra zoonozės, jų plitimo kelius, dažniausias ligas, simptomus, diagnostikos ir gydymo principus bei prevencijos galimybes.

Kas yra zoonozės?

Zoonozės – tai ligos, kurių sukėlėjus (bakterijas, virusus, parazitus, grybus) gali perduoti gyvūnai žmonėms. Terminas kildinamas iš graikų kalbos žodžio „zoon“ (gyvūnas) ir „nosos“ (liga). Šios infekcijos gali būti perduodamos tiesioginio kontakto, įkvėpimo, įkandimo, įbrėžimų ar net per maistą ir vandenį pagalba. Nuo naminių augintinių iki laukinių ar žemės ūkio gyvūnų – bet kokio tipo gyvūnai gali būti zoonozinių infekcijų šaltinis.

Kaip plinta zoonozės?

Zoonozės perduodamos įvairiais būdais. Nors kai kuriais atvejais infekciją platina tiesiogiai gyvūnas, dažnai ligos sukėlėją perneša ir tarpiniai šeimininkai arba vektoriai, pvz., erkės, uodai ar blusos. Pagrindiniai zoonozių plitimo keliai:

• Tiesioginis kontaktas – kontaktas su sergančio ar infekuoto gyvūno oda, seilėmis, krauju, plunksnomis arba kitais išskyromis.
• Nepageidaujamas vartojimas – užsikrėtimas valgant ar geriant užterštą maistą ar vandenį.
• Dulkių ir aerozolių įkvėpimas – užsikrėtimas įkvėpus dulkių ar lašelių, kuriuose yra infekcinio sukėlėjo.
• Per vektorius – užsikrėtimas per gyvūnus, kurie platina patogenus (pvz., erkės, uodai, blusos).
• Per odos pažeidimus – įkandimai, įdrėskimai ar atviros žaizdos, pro kurias patenka patogenas.

Gyvūnai neretai net nejaučia jokių ligos simptomų, todėl žmonės dažnai nesuvokia rizikos.

Dažniausios zoonozės ir jų sukėlėjai

Pasaulyje žinoma šimtai zoonozinių ligų. Kai kurios jų retai pasitaiko, tačiau yra ir tokių, kurios kasdien veikia didelę dalį žmonių. Labiausiai žinomos zoonozės:

• Salmoneliozė – plinta daugiausiai per gyvūną šaltinius (paukštieną, kiaušinius, pieną) ir sukelia virškinimo trakto sutrikimus.
• Erkinis encefalitas ir Laimo liga – platinami erkių, itin paplitę Europoje ir Lietuvoje.
• Pasiutligė – ypač pavojinga virusinė infekcija, dažniausiai platinama per šunų, kačių ar laukinių gyvūnų įkandimus.
• Bruceliozė – perduodama per užkrėstą pieną ar tiesioginį kontaktą su sergančiais gyvuliais.
• Toksoplazmozė – parazitinė liga, dažnai siejama su katėmis als jų išmatomis, taip pat per nepakankamai termiškai apdorotą mėsą.
• Gripai (paukščių, kiaulių gripas) – virusinės infekcijos, kurias perduoda gyvūnai (dažniausiai paukščiai ar kiaulės), galinčios sukelti protrūkius ar epidemijas.
• Karcionžių sukeltos ligos – pvz., ešerichiozė, kampilobakteriozė, leptospirozė, tuliaremija ir kt.

Pastaraisiais dešimtmečiais didelio dėmesio susilaukė ir naujai pasirodantys virusai – SARS, MERS, COVID-19, kurie taip pat kilo iš gyvūnų, nors dalį jų perdavė tarpiniai šeimininkai.

Zoonozių simptomai

Zoonozių simptomai priklauso nuo ligos sukėlėjo, užsikrėtimo kelio, bendros žmogaus sveikatos būklės bei imuninės sistemos stiprumo. Tačiau yra keli bendri požymiai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį:

• Karščiavimas, šaltkrėtis
• Galvos, raumenų, sąnarių skausmai
• Virškinimo simptomai – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas
• Bėrimai, žaizdelės, paraudimai odoje
• Lėtinis nuovargis
• Židininiai neurologiniai simptomai (kai kurios ligos, pvz., pasiutligė, erkinis encefalitas)

Neretai simptomai būna nespecifiniai, primena gripo ar kitą infekciją, todėl tinkamai diagnozuoti ligą gali tik gydytojas, atlikęs išsamesnius tyrimus.

Kokios komplikacijos galimos?

Nors daug zoonozinių ligų gali būti lengvos ar praeinančios be didesnių pasekmių, kai kurios sukelia rimtus sveikatos sutrikimus ar net kelia pavojų gyvybei. Pavyzdžiui, netipinis gripas, salmoneliozė gali stipriai susilpninti imuninę sistemą, sukelti dehidrataciją, o pasiutligė yra beveik visada mirtina negydoma. Ilgalaikės komplikacijos gali apimti lėtinius organų pažeidimus, neurologinius defektus ar imuninio atsako sutrikimus.

Diagnostika

Zoonozinių infekcijų diagnostika priklauso nuo įtariamos ligos rūšies bei klinikinių požymių. Dažniausiai diagnostika apima:

• Išsamią medicininę anamnezę, įskaitant klausimus apie kontaktą su gyvūnais, buvimas gamtoje, keliones
• Kraujo, šlapimo ar kitų kūno skysčių tyrimus
• Mikrobiologinius pasėlius, siekiant nustatyti tikslų sukėlėją
• Serologinius tyrimus – antikūnų prieš sukėlėją nustatymas
• Instrumentinius tyrimus (esant neurologiniams požymiams ar komplikacijoms)

Nerekomenduojama savarankiškai diagnozuoti ar gydytis, nes tai gali sukelti komplikacijų ir padidinti atsparumo antibiotikams bei kitoms gydymo priemonėms riziką.

Gydymas

Zoonozių gydymo metodai priklauso nuo sukėlėjo tipų ir ligos sunkumo. Dažniausiai taikomos šios gydymo strategijos:

• Antibiotikai – daugumai bakterinių zoonozių (pvz., bruceliozei, Laimo ligai, salmoneliozei) gydyti.
• Antiparazitiniai vaistai – naudojami tokioms infekcijoms kaip toksoplazmozė, ešerichiozė gydyti.
• Antivirusiniai vaistai – kai kuriais atvejais naudojami virusinių zoonozių gydymui, nors daugelis jų gydomi simptomiškai.
• Palaikomasis gydymas – simptomų mažinimas, elektrolitų ir skysčių balanso atstatymas, imuninės sistemos stiprinimas.
• Specifinė imunoprofilaktika – pasiutligės, stabligės atvejais svarbus skubus skiepijimas po kontakto su įtariamu infekcijos šaltiniu.

Tik gydytojas gali paskirti tinkamą gydymo taktiką, įvertinęs simptomų pobūdį, sunkumą ir individualias asmens būklės ypatybes.

Prevencija ir apsauga nuo zoonozių

Efektyvi zoonozių prevencija – vienas svarbiausių žingsnių siekiant išvengti rimtų pasekmių. Pagrindinės apsaugos priemonės:

• Tinkama asmeninė higiena – kruopštus rankų plovimas, ypač po sąlyčio su gyvūnais ar jų aplinka.
• Saugus maisto tvarkymas – mėsos, kiaušinių, pieno produktų pakankamas terminis apdorojimas.
• Apsauga nuo vektorių – dėvėti apsauginius drabužius, naudoti repelentus būnant gamtoje, tikrintis dėl erkių.
• Gyvūnų vakcinacija – ypač svarbu skiepyti augintinius nuo pagrindinių zoonozių (pvz., pasiutligės).
• Pagrindinių profilaktinių skiepų laikymasis – nuo erkinio encefalito, kai kurių gripo atmainų.
• Vengimas kontakto su laukiniais gyvūnais ir jų išmatomis.
• Užtikrinti švarą namų aplinkoje, kad augintiniai neneštų ligų sukėlėjų į namus.

Svarbu edukacija – tiek vaikams, tiek suaugusiems apie tinkamą elgesį su gyvūnais, saugų maistą ir prevenciją gamtoje. Veterinarinė gyvūnų priežiūra ir kontroliuojamas antimikrobinis gydymo naudojimas žemės ūkyje taip pat prisideda prie bendros sveikatos stiprinimo.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nereikėtų delsti kreiptis į gydytoją, jei:

• Pasirodo ryškūs simptomai po kontakto su bet kokiais gyvūnais, ypač laukiniais, ar po įkandimo, įdrėskimo
• Sergama lėtine ar sunkia liga, kuri silpnina imuninę sistemą
• Simptomai užsitęsia ilgiau nei kelias dienas arba sunkėja
• Pastebimi neurologiniai sutrikimai, traukuliai, kvėpavimo sutrikimai
• Atsiranda ryškus bėrimas, patinimas, neaiškios kilmės žaizdos, kurios negyja

Laiku nustačius ir pradėjus gydyti zoonozines infekcijas, komplikacijų rizika žymiai sumažėja. Nesiimkite savidiagnostikos ar savigydos – tik gydytojas gali kompetentingai nustatyti ligą ir paskirti tinkamą gydymą.

Apibendrinimas

Zoonozės ir šiuolaikiniame pasaulyje išlieka aktualios, o kai kurios, dėl naujų virusų ar klimato kaitos, netgi įgauna didesnę reikšmę. Svarbu suprasti, kaip šios infekcijos plinta, kokie simptomai jas lydi, ir kokių prevencinių priemonių imtis. Saugus elgesys su gyvūnais, atsakinga asmens bei maisto higiena, profilaktiniai skiepai ir laiku kreipimasis į gydytoją – veiksmingiausi būdai sumažinti zoonozių riziką ir apsaugoti save bei artimuosius. Informuotumas ir atsakingas požiūris į savo bei bendruomenės sveikatą leidžia sumažinti šių infekcijų sukeliamų problemų mastą.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.