Žmogaus histiocitoma

Histiocitoma – tai gana dažnas nepiktybinis odos ar minkštųjų audinių navikas, susiformuojantis iš histiocitų – tam tikros rūšies ląstelių, priklausančių imuninės sistemos makrofagų šeimai. Nors dauguma histiocitomų yra gerybinės, jų išvaizda gali priminti rimtesnes ligas, todėl svarbu žinoti pagrindinius požymius, diagnostikos ir gydymo galimybes. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra žmogaus histiocitoma, kokios jos priežastys, kaip ji pasireiškia, diagnozuojama, gydoma ir kaip galima sumažinti riziką susirgti ar išvengti komplikacijų.

Kas yra histiocitoma?

Žmonių histiocitoma – tai dažniausiai gerybinis odos ar poodinio sluoksnio navikas, kuris susidaro iš histiocitų – imuninių ląstelių, dalyvaujančių apsaugoje nuo infekcijų bei audinių „valymo“ procesų. Dažniausios yra dermatofibromos (odos histiocitomos), kurios pasireiškia kaip nedidelės, tvirtos, elastingos, apvalios ar ovalios formos sankaupos odoje. Retesniais atvejais histiocitoma gali susidaryti ir kituose minkštuosiuose audiniuose, pavyzdžiui, raumenyse ar poodiniame riebaliniame sluoksnyje. Gerybinės histiocitomos paprastai laikomos saugiomis, nes jos nevirsta piktybiniais navikais, tačiau jų išvaizda gali priminti melanomą ar kitus piktybinius auglius, todėl būtina tinkama diagnostika ir gydytojo apžiūra.

Priežastys

Tikrosios žmogaus histiocitomos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios. Nors jų kilmė laikoma spontaniška ir dažniausiai nepriklauso nuo genetikos ar paveldimumo, yra keli rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie šio naviko susiformavimo:

• Odos trauma: Dauguma histiocitomų atsiranda buvusių įbrėžimų, įgėlimo ar kitos smulkios traumos vietoje, kur organizmas atsakydamas sukuria histiocitų sankaupą.
• Lėtinės uždegiminės būklės: Sergant kai kuriomis autoimuninėmis, uždegiminėmis odos ligomis, gali pasireikšti polinkis į gerybinių navikų, įskaitant histiocitomas, susidarymą.
• Imuniteto sutrikimai: Labai retais atvejais dažnesnė histiocitomos eiga stebima asmenims, turintiems susilpnėjusią imuninę sistemą.
• Amžius ir lytis: Histiocitomos dažniau pasireiškia suaugusiems, ypač 20–50 metų amžiaus moterims, tačiau gali išsivystyti ir vaikams ar vyresniems suaugusiesiems.

Simptomai ir požymiai

Didžioji dalis histiocitomų yra besimptomės ir nustatomos atsitiktinai, pavyzdžiui, pastebėjus odos pokytį kosmetinio tyrimo metu. Tačiau kai kurie simptomai ar požymiai gali būti pastebimi:

• Nedidelis guzelis: Apvalus ar šiek tiek ovalus, iki 1–2 cm skersmens darinys, dažniausiai kietas ar elastingas, dažniausiai nepavojingas.
• Spalvos pasikeitimas: Histiocitomos gali būti nuo gelsvos, rusvos iki rausvos ar šviesiai oranžinės spalvos, ilgainiui įgauna rudesnį atspalvį.
• Odos įdubimas: Paspaudus guzelį, oda kartais įdumba – tai būdinga histiocitomos požymis, vadinamas „dimple sign“ arba „dimpled skin“.
• Niežulys ar nedidelis skausmas: Retais atvejais gali pasireikšti nežymus niežėjimas ar jautrumas spaudžiant.
• Lokalizacija: Dažniausiai histiocitoma atsiranda ant kojų, bet gali būti ir rankose, rečiau – ant liemens, veido ar kitų kūno zonų.

Esant neįprastos formos, sparčiai didėjančiam, spalvą keičiantiems ar kraujuojantiems odos darinukams, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą, nes tokie požymiai nebūdingi tipiškai histiocitomai ir gali rodyti rimtesnes patologijas.

Histiocitomų rūšys

Mediciniškai išskiriamos kelios pagrindinės žmogaus histiocitomų rūšys:

• Dermatofibroma (odos histiocitoma): Dažniausiai pasitaikanti, gerybinė, apie 90% visų atvejų.
• Aplinkinių audinių (poodinė) histiocitoma: Susiformuoja giliau po oda raumenyse ar riebaliniame audinyje.
• Retos formos (maligniška fibrozė histiocitoma): Labai retai, dažniau vyresnio amžiaus žmonėms, gali pasitaikyti piktybinė forma, vadinama piktybine fibrozine histiocitoma. Tokie atvejai reikalauja kitokio gydymo ir onkologinės priežiūros.

Diagnostika

Specialisto apžiūra

Dažniausiai gydytojas dermatologas ar šeimos gydytojas įvertina guzelio išvaizdą, nuoseklumą, spalvą ir elastingumą. Dermatofibromai būdinga „įdubimo“ savybė spaudžiant. Tačiau vien tik išoriniu tyrimu ne visada pavyksta atskirti histiocitomą nuo kitų dermos ar poodžio darinių.

Dermatoskopija

Panaudojant specialų prietaisą – dermatoskopą – galimas išsamesnis odos darinio tyrimas, leidžiantis įvertinti jo struktūrą, pigmentaciją, kraujagyslių išsidėstymą. Tai padeda atskirti gerybinį naviką nuo potencialiai piktybinio.

Biopsija

Jei yra bent menkiausia abejonių dėl histiocitomos pobūdžio ar stebimi neįprasti požymiai, rekomenduojama atlikti odos biopsiją – paimti nedidelį mėginį iš darinuko ir ištirti laboratorijoje mikroskopu. Tai patikimiausias būdas patvirtinti, jog darinys tikrai yra histiocitoma ir nėra piktybinis navikas.

Kiti tyrimai

Gilesniems poodiniams navikams, didesniems nei 2 cm, ar įtariant piktybinį procesą, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT).

Gydymas

Gerybinės odos histiocitomos dažniausiai nereikalauja jokio aktyvaus gydymo, jei nesukelia kosmetinio ar funkcinio diskomforto. Visgi kai kada pacientai renkasi šalinimą dėl estetikos ar nuolatinio dirginimo tam tikrose kūno vietose.

Chirurginis pašalinimas

Populiariausias gydymo metodas – chirurginis darinio ekscizija (pašalinimas su nedidele aplinkinių audinių dalimi). Tai užtikrina, kad darinys nebeatsinaujins, o paimta medžiaga gali būti tiksliai ištirta histologiškai.

Kiti gydymo būdai

• Krioterapija: Navikas pašalinamas užšaldant skystu azotu. Naudojamas tik mažiems ar paviršiniams dariniams.
• Lazerinė terapija: Gali būti taikoma kai kuriais atvejais dėl estetinių priežasčių.
• Savaiminis regresas: Kai kuriais atvejais histiocitoma laikui bėgant sumažėja, tampa mažiau pastebima ar visai pranyksta be jokios gydomosios intervencijos.

Bet koks gydymo pasirinkimas turėtų būti aptartas su gydytoju dermatologu, įvertinus visus individualius rizikos veiksnius, simptomus ir pageidavimus. Draudžiama pačiam mėginti šalinti odos darinius namų sąlygomis!

Komplikacijos ir prognozė

Gerybinės histiocitomos praktiškai niekada nevirsta piktybiniais navikais. Tačiau kartais jos gali:

• Susidaryti vietoje nuolat traumuojamos odos zonos (nuspaudimo, skutimosi ar kitų lėtinių pažeidimų vietose).
• Sukelti vietinį uždegimą, jei yra dažnai dirginamos ar pažeidžiamos.
• Palikti po chirurginio pašalinimo nedidelį randą ar pigmentinį pokytį.

Piktybinė histiocitoma (maligniška fibrozė histiocitoma) – itin reta ir daugiausia vyresnių žmonių liga, reikalaujanti sudėtingo gydymo ir onkologinės priežiūros. Dauguma odos histiocitomų neturi įtakos organizmo sveikatai, tačiau dėl kosmetinių priežasčių gali būti nemalonios.

Prevencija

Specifinės histiocitomos prevencijos priemonių nėra, nes dauguma jų atsiranda spontaniškai. Tačiau rekomenduojama:

• Vengti odos traumų, įbrėžimų, ypač jei pastebėtas polinkis į šių darinių atsiradimą.
• Saugoti odą nuo dažnų uždegimų, alergijų, naudoti tinkamas kūno priežiūros priemones.
• Esant nenormaliems, sparčiai augantiems ar pakitusios spalvos darinukams, kuo greičiau kreiptis į gydytoją.
• Neskatinti ir nevykdyti savigydos ar darinukų šalinimo be specialisto priežiūros.

Kada kreiptis į gydytoją?

Rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į gydytoją, jei pastebite:

• Spartų odos darinio augimą ar spalvos pokyčius.
• Nerimą keliančius simptomus – niežėjimą, skausmą, kraujavimą ar darinuko opėjimą.
• Darinį, kurio kilmė neaiški ar kuris dažnai traumuojamas.

Gydytojas dermatologas padės nustatyti ar darinys neslepia kitų pavojingų ligų ir, jei reikia, paskirs gydymą arba pašalins jį saugiai ir profesionaliai.

Mokslinė perspektyva ir naujovės

Pasak naujausių mokslinių tyrimų, histiocitomų priežastis ir mechanizmas tebėra tiriami. Šiuo metu žinoma, kad didžioji dalis jų nėra susijusios su paveldimumu ar imuniteto sutrikimais, tačiau vyksta studijos, siekiant išsiaiškinti, kodėl vieniems žmonėms jos linkusios susidaryti dažniau nei kitiems. Naujos vaizdinės technologijos ir diagnostikos metodai padeda vis greičiau ir tiksliau atskirti gerybinius odos navikus nuo piktybinių, sumažinant nereikalingų chirurginių intervencijų skaičių.

Apibendrinimas

Žmogaus histiocitoma – tai dažniausiai nepiktybinė, lėtai auganti, estetiškai ar fiziškai diskomforto kartais sukelianti odos ar minkštųjų audinių darinys. Ji pavojų sveikatai sukelia labai retai, tačiau bet kokie neaiškūs odos pakitimai visada turėtų būti patikimi gydytojo apžiūrai, siekiant atmesti pavojų sveikatai. Svarbu prisiminti, kad savidiagnostika ar savigyda yra nerekomenduotina. Laiku kreipiantis į specialistą, užtikrinama tiksli diagnozė, efektyvus gydymas ir rami ateitis.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.