Wolframo sindromas

Wolframo sindromas – tai reta, progresuojanti paveldima liga, dar vadinama DIDMOAD sindromu (angl. diabetes insipidus, diabetes mellitus, optic atrophy, deafness). Pirmą kartą šį daugeliui žmonių nežinomą sutrikimą 1938 metais aprašė gydytojas D. J. Wolfram. Sindromas paveikia įvairias organizmo sistemas – dažniausiai pasireiškia diabetu, regėjimo ir klausos praradimu, neurologiniais bei urologiniais sutrikimais. Dėl sudėtingos klinikinės eigos ir reta pasitaikymo dažnio, Wolframo sindromas kelia didelį iššūkį tiek pacientams, tiek jų šeimoms, tiek medicinos specialistams visame pasaulyje.

Kas yra Wolframo sindromas?

Wolframo sindromas – genetinė, autozominė recesyvinė liga, kurią sukelia mutacijos WFS1 arba rečiau WFS2 genuose. Dažniausia forma yra siejama su WFS1 geno mutacija, kuri lemia jį koduojančio baltymo – wolframinu – nepakankamą kiekį arba funkcijos sutrikimą. Šis baltymas yra itin svarbus ląstelės endoplazminio tinklo veiklai, baltymų sandaros palaikymui, neuronaliniam stabilumui.

Dėl šių genetinių pakitimų Wolframo sindromu sergantys asmenys patiria eilę skirtingų simptomų, kurie vystosi palaipsniui jau vaikystėje ar paauglystėje, nors retkarčiais pirmi požymiai pastebimi ir suaugus. Ligai būdinga progresuojanti eiga, todėl laiku nustatyti diagnozę ir pradėti simptominį gydymą yra labai svarbu gerinant gyvenimo kokybę ir pristabdant komplikacijų vystymąsi.

Priežastys ir paveldimumas

Pagrindinė Wolframo sindromo priežastis – paveldėta genetinė mutacija. Liga yra paveldima autosominiu recesyviniu būdu, tai reiškia, jog simptomai pasireikš tik tada, jei abu tėvai perduos pakitusį geną vaikui. Jei žmogus paveldi tik vieną pakitusią geno kopiją, simptomų jis dažniausiai nejaučia, tačiau tampa nešiotoju.

Moksliniai tyrimai rodo, kad dažniausia mutacija aptinkama WFS1 gene, esančiame 4 chromosomoje. Šio geno defektas lemia wolframino baltymo trūkumą ar jo funkcijos praradimą, kas paveikia įvairių organų sistemų veiklą – ypač tuos audinius, kurie yra jautrūs ląstelės streso signalams, baltymų kaupimuisi bei vystosi insulino arba vazopresino gamyboje dalyvaujančiose ląstelėse.

Simptomai ir klinikinė eiga

Pagrindiniai simptomai

• Cukrinis diabetas (diabetes mellitus): dažniausiai pasireiškia pirmasis, dažniausiai tarp 5 ir 16 metų amžiaus. Šiuo atveju insulino sekrecija mažėja dėl kasos beta ląstelių pažeidimo. Skirtingai nei autoimuninis I tipo diabetas, šis nėra lydimas autoantikūnų prieš kasos ląsteles ir ligos eiga dažnai būna švelnesnė.
• Regos nervo atrofija (optinė atrofija): antras pagal dažnumą simptomas, progresuojanti regėjimo praradimo priežastis. Pastebima iki 10-12 metų amžiaus, pasireiškia regėjimo aštrumo menkėjimu, galutiniame etape – aklumu.
• Nefrogeninis arba centrinis necukrinis diabetas (diabetes insipidus): pasireiškia troškuliu ir gausia šlapimo išskyrimu dėl vazopresino (antidiurezinio hormono) nepakankamumo.
• Klausos praradimas (deafness): pastebima maždaug pusėje atvejų, progresuojanti sensorinė-neuralinė kurtumo forma.

Kiti simptomai ir komplikacijos

• Šlapimo pūslės funkcijos sutrikimai, neuromuskulinės šlapinimosi problemos.
• Papildomi neurologiniai sutrikimai: pusiausvyros, koordinacijos, raumenų silpnumas, elgesio, pažinimo problemos.
• Endokrininės sistemos pakenkimai: hipogonadizmas, augimo sulėtėjimas.
• Virškinimo traktoriaus judrumo sutrikimai, rijimo problemos, lėtinis užkietėjimas.

Simptomų pasireiškimo laikas bei eiga gali labai skirtis. Paprastai per pirmąjį ar antrą dešimtmetį sunki diagnozuoti visiškai išreikštą sindromo kliniką.

Diagnostika

Wolframo sindromo diagnozavimas remiasi klinikiniais požymiais, šeimos ligos istorija bei specializuotais laboratoriniais ir instrumentiniais tyrimais:

• Ligos istorija ir simptomų analizė: atkreipiamas dėmesys į ankstyvą cukrinio diabeto pradžią, regėjimo, klausos ar urologinių sutrikimų progresavimą. Svarbu išsiaiškinti, ar šeimoje pasitaikė tokių atvejų.
• Laboratoriniai tyrimai: gliukozės koncentracija, C-peptidas, endokrininių funkcijų vertinimas, vazopresino kiekio nustatymas, autoantikūnų prieš kasą nebuvimas.
• Genetinis ištyrimas: patikimiausias diagnostikos metodas, leidžiantis nustatyti WFS1 arba WFS2 geno mutacijas.
• Akių tyrimai: regos nervo būklės vertinimas, optinės nervų atrofijos nustatymas, vizualiniai laukai.
• Klausos testai: audiometrija ir kiti klausos funkcijos testai.
• MRT ar kiti vaizdiniai tyrimai: galvos smegenų, optinių nervų ir kitų CNS dalių būklės įvertinimas.
• Urologiniai tyrimai: šlapimo takų ultragarso, funkcinių testų atlikimas, vertinant šlapimo pūslės funkciją.

Ankstyva ir tiksli diagnozė leidžia laiku pradėti simptominį gydymą, stebėti progresą, informuoti šeimą apie ligos eigą ir paveldimumą.

Gydymas

Simptominis gydymas

Šiuo metu Wolframo sindromo visiškai išgydyti neįmanoma – gydomos pavienės ligos pasireiškimo formos bei stengiamasi palengvinti simptomus:

• Cukrinio diabeto kontrolė: insulino terapija, kraujo gliukozės sekimas, individuali dieta.
• Necukrinio diabeto gydymas: antidiurezinio hormono (desmopresino) vartojimas, skysčių balanso reguliavimas.
• Regėjimo apsauga: specifinio gydymo nėra, svarbiausia – reguliarūs tyrimai, pagalba renkantis optinius prietaisus, regėjimo reabilitacija.
• Klausos protezavimas ar klausos implantai: pritaikomi esant reikšmingam klausos praradimui.
• Urologinis gydymas: kateterizacija, vaistai, reikalinga, jei išsivysto šlapimo pūslės funkcijos sutrikimai.
• Neurologinių simptomų palengvinimas: fizinė terapija, logopedo ar psichologo pagalba.

Naujos terapinės kryptys

Ateityje didelių lūkesčių teikia genų terapija, ląstelių/inžinerinės technologijos ir tikslinės molekulinės intervencijos. Kai kurių klinikinių tyrimų metu nagrinėjama, ar tam tikri vaistai (pvz., dantrolenas) gali sulėtinti ligos progresavimą, tačiau šie gydymo būdai dar yra eksperimentiniai ir plačiai neprieinami.

Gyvenimas su Wolframo sindromu

Wolframo sindromu sergančių pacientų gyvenimas dažnai reikalauja nuolatinės medikų priežiūros ir prisitaikymo prie įvairių nuolatinių sveikatos iššūkių. Ypač svarbus kompleksinis požiūris – endokrinologo, neurologo, oftalmologo, urologo, otorinolaringologo, psichologo bei kitų specialistų komandinis darbas. Pacientams ir jų artimiesiems rekomenduojama reguliariai tikrintis, atkreipti dėmesį į naujus arba stiprėjančius simptomus, aktyviai dalyvauti reabilitacijos programose, psichologinės pagalbos grupėse.

Ligos eiga dažniausiai yra lėtinė progresuojanti, tačiau ankstyva diagnostika, medikamentinis gydymas ir reabilitacija leidžia kelti gyvenimo kokybę, užkirsti kelią labai sunkioms komplikacijoms.

Prognozė ir komplikacijos

Wolframo sindromo prognozė priklauso nuo individualios simptomų sunkumo ir valdymo. Nors liga ilgainiui progresuoja, simptomų kontrole galima ženkliai sumažinti komplikacijų riziką. Dažniausios ilgalaikės komplikacijos – visiškas regėjimo praradimas, sunki kurtumo forma, nuolatinis cukrinis ar necukrinis diabetas, komplikacijos dėl lėtinio šlapimo takų susirgimų (pvz., inkstų pažeidimas), neurologinės problemos. Statistiškai gyvenimo trukmė trumpesnė nei bendroje populiacijoje. Svarbu pabrėžti, kad kiekvienas atvejis yra individualus, o sparčiai tobulėjančių medicinos technologijų dėka atsiranda naujų galimybių sutrikimų valdymui.

Kada kreiptis į gydytoją?

Apie Wolframo sindromą reikėtų pagalvoti, jei vaikas ar jaunas žmogus vystosi keliomis aukščiau minėtomis būklėmis – ypač, kai pasireiškia ankstyvas cukrinis diabetas kartu su regėjimo ar klausos praradimu. Kuo anksčiau diagnozuojama liga, tuo greičiau galima pradėti reikiamą gydymą ir intensyvią stebėseną. Kiekvienas naujas simptomas ar pablogėjimas turėtų būti aptariamas su gydančiu gydytoju.

Patarimai ir rekomendacijos

• Reguliariai lankytis pas specialistus, laikytis paskirto gydymo plano.
• Stebėti cukraus kiekį kraujyje ir reaguoti į jo pokyčius.
• Rūpintis akių ir klausos būklės stebėsena.
• Klausos ar regos netekimo atveju pasinaudoti pagalbinėmis priemonėmis, reabilitacijos paslaugomis.
• Svarbus emocinis palaikymas, psichologinė pagalba šeimai ir pacientui.
• Diskutuoti su gydytoju apie naujus gydymo būdus ar dalyvavimą klinikiniuose tyrimuose (jei siūloma).

Mitai ir klaidingi įsitikinimai

• Mitai, kad „šios diagnozės negalima nustatyti tiksliai“ – netiesa; tinkami genetiniai tyrimai leidžia tvirtai nustatyti paveldimą Wolframo sindromą.
• Išgirdus, kad „šis sindromas yra išgydomas alternatyviais metodais“ – moksliškai pagrįsto išgydymo alternatyviomis priemonėmis nėra. Visos alternatyvios terapijos tik simptominės ir negali pakeisti medicininės priežiūros.
• Nuomonė, jog sergantys šiuo sindromu negali gyventi visaverčio gyvenimo, yra netiksli – taikant šiuolaikinę medicininę pagalbą, įvairias reabilitacijos priemones, galima pasiekti gerų adaptacijos rezultatų.

Santrauka

Wolframo sindromas yra reta, progresuojanti genetinė liga, lemianti diabetą, regėjimo ir klausos praradimą, neurologinius ar urologinius sutrikimus. Diagnozė reikalauja atidaus klinikinio ištyrimo ir genetinio patvirtinimo. Šiuo metu liga nėra pagydoma, tačiau anksti pradėjus simptominį gydymą, galima sulėtinti progresą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Rekomenduojama nuolat bendradarbiauti su medicinos specialistais, gauti psichologinę, edukacinę pagalbą. Svarbus švietimas apie paveldimumą – šeimoms, kurioms kyla rizika dėl pakitusio geno perdavimo.

Šis tekstas skirtas tik informaciniams tikslams ir nėra savidiagnostikos ar savigydos priemonė. Dėl kilusių klausimų būtina kreiptis į kvalifikuotus sveikatos priežiūros specialistus.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.