Wolf–Hirschhorno sindromas

Wolf–Hirschhorno sindromas yra reta genetinė liga, kurią lemia dalies 4 chromosomos trumpesniosios rankos (4p) praradimas arba delecija. Šis sindromas paveikia įvairius kūno vystymosi aspektus, sukelia būdingų veido bruožų, vystymosi ir intelekto sutrikimų, sveikatos problemų. Nors sindromas retas, tačiau įgimtos anomalijos ir sudėtingas gydymas reikalauja išsamaus supratimo, ankstyvos diagnostikos ir specializuotos priežiūros. Straipsnyje apžvelgsime Wolf–Hirschhorno sindromo priežastis, simptomus, diagnozavimą, gydymo galimybes, galimas komplikacijas bei pagalbą šeimai.

Kas yra Wolf–Hirschhorno sindromas?

Wolf–Hirschhorno sindromas (WHS) pirmą kartą aprašytas XX a. septintajame dešimtmetyje Holgerio Wolf‘o ir Kurto Hirschhorno. Tai chromosominis sutrikimas, kuriam būdinga 4p chromosomos srities delecija. Remiantis epidemiologiniais duomenimis, WHS dažnis svyruoja nuo 1:20 000 iki 1:50 000 naujagimių, dažniau pasitaiko mergaitėms nei berniukams.

Sindromą apibrėžia specifinių klinikinių požymių rinkinys, apimantis augimo sulėtėjimą, intelekto ir raidos atsilikimą, epilepsiją bei būdingus veido bruožus, kurie dažnai vadinami „gredelės veidu“. Dėl daugelio organų sistemų pažeidimų šiam sindromui būdingas sudėtingas klinikinis vaizdas ir ypatingi poreikiai.

Priežastys ir genetika

Chromosominės anomalijos mechanizmas

Wolf–Hirschhorno sindromą sukelia dalinė 4 chromosomos trumpesniosios rankos (4p) mikrodelecija. Paprastai ištrinama sritis apima 4p16.3 regioną. Nors sindromas dažniausiai pasitaiko naujai atsiradusio (de novo) pokyčio pagrindu, retais atvejais gali būti paveldimas iš tėvų, kurie yra subalansuoto translokacijos nešiotojai. Tai reiškia, kad šie asmenys neturi sindromo požymių, bet gali perduoti chromosominius pakitimus vaikui.

Paveldimumas ir rizikos veiksniai

• Didžioji dauguma (apie 85–90 %) atvejų atsiranda spontaniškai, be paveldimumo iš tėvų.
• Maždaug 10–15 % atvejų, kai vienas iš tėvų yra subalansuotos translokacijos nešiotojas, rizika pakartotinai susilaukti vaiko su WHS padidėja.
• Specifinis genetinių pokyčių dydis susijęs su simptomų sunkumu – kuo didesnė delecija, tuo ryškesni klinikiniai požymiai.

Pagrindinės paveldimumo ypatybės ir pasekmės paaiškinamos genetinės konsultacijos metu, kai šeimos nori planuoti nėštumą arba giminėje buvo sindromo atvejų.

Pagrindiniai simptomai ir klinikiniai požymiai

Veido bruožų ypatumai

• Pailgas veidas su aukšta ir plačia nosies šaknimi („gredelės veidas“).
• Mažos, žemai esančios ausys, hipo ar mikrognatija (maža apatinio žandikaulio dalis).
• Žemai nuleistos burnos kampai, plona viršutinė lūpa.
• Didelės ir išsidėsčiusios akys, epikanto raukšlės.
• Lūpos ar gomurio ydos (lūpos-skliauto plyšys, gomurio plyšys) pasitaiko kai kuriems vaikams.

Fizinis ir psichomotorinis vystymasis

• Sunkus aritmetinis, motorinis ir kalbos vystymosi atsilikimas.
• Naujagimiams dažnas raumenų tonuso sumažėjimas (hipotonija), sunkesniais atvejais – traukuliai, koordinacijos problemos.
• Vaikai dažnai vėluoja pradėti vaikščioti ar kalbėti, kai kurie išvis to nepasiekia be intensyvių reabilitacinių paslaugų.
• Stiprus augimo lėtėjimas – jau gimstant vaikai paprastai būna mažesni už bendraamžius, svorio prieaugis ir ūgio augimas toliau vėluoja kūdikystėje.

Organų sistemos sutrikimai

• Širdies ydos (dažniausiai skilvelių pertvaros defektas, prieširdžių pertvaros defektas).
• Inkstų ir šlapimo sistemos anomalijos (pvz., inkstų ektopija, hidronefrozė).
• Taisyklingų lytinių organų vystymosi sutrikimai (labiau pastebima berniukams – sėklidžių nenusileidimas, mikrofalija).
• Dažnos infekcijos dėl kvėpavimo takų anatominės ypatybės ar susilpnėjusios imuninės sistemos.
• Epilepsija, kuri gali pasireikšti sudėtingais priepuoliais ir reikalauja specializuoto neurologinio gydymo.

Kiti požymiai

• Skeleto vystymosi sutrikimai: skoliozė, stuburo defektai.
• Regos ir klausos sutrikimai (pvz., katarakta, optinė atrofija, sensorineurinis klausos susilpnėjimas).
• Dantų anomalijos, ėduonis dėl burnos struktūrų pokyčių.
• Elgesio ypatumai, padidėjęs jautrumas aplinkai, nerimas.

Simptomų sunkumas ir spektras gali labai skirtis – nuo lengvų iki sunkių formų. Kiekvienas sergantis vaikas turi individualų klinikinį vaizdą.

Diagnozė ir ištyrimas

Įtariamo atvejo vertinimas

Pirmieji žingsniai – išsamus naujagimio ar vaiko ištyrimas, įvertinant būdingus veido bruožus, augimo parametrus, vystymosi atsilikimo mastą bei gretutinius sutrikimus.

Genetiniai tyrimai

• Kariotipavimas – specialus tyrimas, leidžiantis nustatyti chromosomų struktūros pokyčius.
• FISH (fluorescencinė in situ hibridizacija) bei mikroarray CGH (komparatyvinė genomų hibridizacija) – jautrūs metodai, tiksliai aptinkantys mažas 4p srities delecijas.
• Paveldimumo tikimybė ir rizikos nustatymas tėvams, kai identifikuojamos subalansuotos translokacijos.

Prenatalinė diagnostika

Atsižvelgiant į šeimos anamnezę ar įtartinus prenatalinius radinius (pvz., ultragarsu nustatytus augimo sutrikimus, organų anomalijas), galima atlikti genetinius tyrimus nėštumo metu – paimant vaisiaus vandenis ar placentos mėginį.

Gydymas ir priežiūra

Bendrieji principai

Specifinio gydymo, kuris pašalintų Wolf–Hirschhorno sindromo pagrindinę priežastį, šiuo metu nėra. Gydymas yra simptominis ir individualizuojamas pagal kiekvieno vaiko poreikius. Svarbiausias tikslas – pagerinti gyvenimo kokybę, skatinti maksimalų savarankiškumą ir socialinę integraciją.

Specializuota pagalba

• Multidisciplininė komanda – gydytojas genetikas, pediatras, neurologas, kardiologas, ortopedas, logopedas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, slaugytojas-specialistas.
• Epilepsijos kontrolė – tinkamai parinkti vaistai, reguliari neurologinė priežiūra.
• Chirurginis gydymas – reikalingas esant širdies, lūpos-gomurio ar kitoms organizmo anomalijoms.
• Mitybos planavimas, kalbėjimo ir rijimo terapijos, burnos higienos priežiūra.
• Elgesio bei psichologinė terapija, orientuota į saviraišką, savivertės stiprinimą, streso mažinimą.

Nuolatinis stebėjimas ir profilaktika

• Reguliarūs medicininiai patikrinimai (kardiogramos, inkstų funkcijos vertinimas, regos ir klausos tyrimai).
• Individualizuota kineziterapijos ir ergoterapijos programa raidos stimuliavimui.
• Savalaikis infekcijų gydymas bei imuniteto stiprinimas profilaktinėmis priemonėmis.
• Socialinė ir švietimo pagalba, integracija į ugdymo ir dienos centrus, specialias mokyklas ar pagalbos namus.

Tinkama, ankstyva ir kryptinga pagalba leidžia daugeliui vaikų su WHS pasiekti geresnių rezultatų gyvenime, supaprastina šeimos kasdienybę ir padeda įveikti emocinius bei praktinius iššūkius.

Komplikacijos

Dėl daugybės vidinių organų pažeidimų ir raidos problemų WHS gali sukelti įvairių komplikacijų:

• Lėtinės infekcijos (ypač kvėpavimo takų, ausų ar šlapimo takų).
• Pasikartojantys epilepsijos priepuoliai.
• Sunkus augimo ir raidos atsilikimas, dėl kurio susidaro papildomų socialinių ir fizinių barjerų.
• Širdies nepakankamumas ar inkstų funkcijos sutrikimai priklausomai nuo organinių ydų sunkumo.
• Mitybos ir rijimo sunkumai, galintys sukelti mitybos nepakankamumą ar aspiraciją.

Ankstyva diagnostika, proaktyvi medicininė priežiūra ir nuoseklus stebėjimas leidžia laiku atpažinti ir gydyti galimas komplikacijas.

Emocinė pagalba ir šeimos vaidmuo

Diagnozė dažnai sukelia šeimai stiprų emocinį stresą, todėl svarbu užtikrinti visapusišką psichologinę paramą. Paramos grupės, psichologo konsultacijos, socialinė pagalba ir šeimos švietimas padeda įveikti psichologinius sunkumus ir rasti efektyvias bendravimo, auklėjimo bei priežiūros strategijas. Svarbu nepamiršti – kiekvienas vaikas turi individualių gebėjimų ir gali pasiekti tinkamų rezultatų, jei gauna reikiamą pagalbą ir intelektinę stimuliaciją.

Kada kreiptis į gydytoją?

• Kai pastebimi įgimti vystymosi sutrikimai, lėtas augimas ar būdingi veido požymiai.
• Esant epilepsijos ar kitų neurologinių simptomų pradžiai.
• Jei pasireiškia mitybos, rijimo sunkumai ar dažnai kartojasi infekcijos.
• Nėštumo metu, jei nustatoma vaisiaus augimo sulėtėjimo ar organų ydų požymių.

Kreipimasis į gydytoją padės laiku atlikti išsamius tyrimus, pradėti reikiamas intervencijas ir užtikrinti maksimaliai sėkmingą vaiko vystymąsi.

Išvados

Wolf–Hirschhorno sindromas – sudėtinga, reta genetinė liga, reikalaujanti nuolatinės ir įvairiapusės medicininės bei psichosocialinės priežiūros. Ankstyvas sindromo atpažinimas, genetinis konsultavimas bei individualizuota pagalba leidžia vaikams ir jų šeimoms geriau prisitaikyti ir pasiekti aukštesnę gyvenimo kokybę. Kiekvienas atvejis individualus, todėl svarbu bendradarbiauti su gydytojų komanda, naudotis siūlomomis paslaugomis ir nebijoti kreiptis pagalbos, kai to reikia.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.