Walkerio–Warburgo sindromas – tai reta, paveldima, labai sunki įgimta raumenų, akių ir smegenų vystymosi sutrikimų grupė, priklausanti lizosominių distrofinės raumenų ligų (kongenitalinių raumenų distrofijų) grupei. Dėl itin gausios simptomatikos, išreikštų centrinės nervų sistemos bei regos organų pažeidimų, ši liga laikoma viena sunkiausių įgimtų raumenų distrofijų, dažniausiai lemiančių kūdikio žūtį pirmaisiais gyvenimo metais. Straipsnyje aptarsime Walkerio–Warburgo sindromo kilmę, priežastis, būdingus simptomus, diagnostikos ypatumus, gydymo galimybes, komplikacijas bei klausimus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį tėvams ir specialistams.
Kas yra Walkerio–Warburgo sindromas?
Walkerio–Warburgo sindromas (angl. Walker-Warburg syndrome, WWS) yra itin reta ir sunkiai pasireiškianti paveldima liga, aprašyta dar XX a. septintajame dešimtmetyje. Jai būdingas įgimtas raumenų silpnumas (raumenų distrofija), akių vystymosi anomalijos bei sunkių centrinės nervų sistemos (smegenų struktūros) defektų derinys. WWS tenka vienas iš sunkiausių fenotipų tarp visų raumenų distrofijų. Šis sindromas priskiriamas prie vadinamųjų „O-selektyvių glikozilinimo defektų“ grupės, kurių metu baltymo distrofino raudonųjų ląstelių ir kai kurių kitų organų audiniuose sutrinka tam tikros cukrinių grandinių (glikano) prisijungimas. Dėl to žlunga normalios raumenų skaidulų, smegenų bei akių vystymosi ir palaikymo procesai.
Priežastys ir paveldimumas
Walkerio–Warburgo sindrome pagrindinės priežastys yra tam tikrų genų, atsakingų už glikozilinimą (pvz., POMT1, POMT2, POMGNT1, FKRP, FKTN ir kt.), mutacijos. Dauguma atvejų paveldėjimas yra autosominis recesyvinis – tai reiškia, kad abu tėvai turi būti defektinio geno nešiotojai, tačiau šia liga serga tik jų palikuonys, gavę po mutantinį geną iš abiejų tėvų bei susidaro tam tikros baltymų biosintezės grandinės klaidos.
Šios ligos metu organizmas negali tinkamai apdoroti tam tikrų baltymų, svarbių raumenų, smegenų ir akių vystymuisi. Dėl to pažeidžiama tiek raumeninė sistema, tiek centrinė nervų sistema bei regos organai. Daugelis atvejų pasireiškia spontaniškai, savo genealogijoje nepasireiškus ligai, tačiau recesyvinio paveldėjimo modelis lemia didelę riziką kartotiniams atvejams šeimos istorijoje.
Pagrindiniai simptomai ir klinikiniai požymiai
Centinės nervų sistemos pažeidimai
- Lissencefija (smegenų žievės „lygumas“ be įprastų vingių; vystymosi defektas)
- Hidrocefalija (padidėjęs smegenų skilvelių kiekis ir spaudimas galvos smegenyse)
- Kitos smegenų anomalijos: agenezija ar hipoplazija (netinkama raida) smegenėlių bei smegenų jungties (corpus callosum), smegenų bei nugaros smegenų displazija
- Epilepsija (traukulių priepuoliai)
- Mikrocefalija (maža galvos apimtis, nenormalus smegenų dydis)
- Raidos atsilikimas, raumenų tonuso sutrikimai
Raumenų sistemos pažeidimai
- Generalizuotas raumenų silpnumas, hipotenzija (raumenų tonuso sumažėjimas)
- Judesių kontrolės, rijimo bei kvėpavimo sutrikimai
- Kongenitalinė raumenų distrofija (progresuojantis raumenų silpnėjimas)
Regos organų pažeidimai
- Gali būti įgimta katarakta, glaukoma ar kiti akių struktūrų defektai (pvz., akių obuolių hipoplazija, tinklainės distrofija, regos nervo anomalijos)
- Sunkus regėjimo sutrikimas ar įgimtas aklumas
Kiti požymiai
- Veido bruožų pokyčiai (pvz., maža burna, iškili kakta, trumpa nosis)
- Apykaklinio raumenų žiedo silpnumas
- Vidaus organų vystymosi sutrikimai (pvz., širdies, inkstų ar kepenų defektai, tačiau tai pasitaiko rečiau)
Simptominė raiška gali varijuoti, tačiau dažniausiai sindromas pasireiškia labai stipriai ir yra atpažįstamas dar gimdymo metu ar per pirmus gyvenimo mėnesius.
Diagnozė
Prenatalinė diagnostika
Dėl ryškių vystymosi anomalijų, dalis Walkerio–Warburgo sindromo požymių gali būti pastebėti jau nėštumo metu atliekant ultragarso tyrimą. Įtarti sindromą galima pastebėjus smegenų struktūrų, regos organų defektus, hidrocefaliją ar raumenų tonuso sutrikimus vaisiui.
Jei žinoma, jog abu tėvai yra genų nešiotojai, gali būti atliekama tikslinė genetinė diagnostika naudojant choriono gaurelių ar vaisiaus vandenų tyrimus.
Po gimimo
- Klinikinis įvertinimas. Vertinama vaiko bendra būklė ir vystymosi sutrikimai, specifiniai neurologiniai ir motoriniai požymiai.
- MRT (magnetinio rezonanso tomografija). Tai pagrindinis smegenų struktūrų įvertinimo metodas, leidžiantis aptikti lissencefiją, hidrocefaliją, kitas smegenų anomalijas.
- Oftalmologinis tyrimas. Apžiūrimos akys, tinklainės būklė, ieškoma įgimtų kataraktų ar kitų struktūrinių pokyčių.
- Raumenų biopsija/funkcijos įvertinimas. Atliekamos raumenų biopsijos, specifinės molekulinės ar biocheminės analizės patvirtinant kongenitalinę raumenų distrofiją.
- Genetiniai tyrimai. Patvirtinimui svarbūs tiksliniai genetiniai tyrimai, nustatant atitinkamų genų mutacijas.
Diferencinė diagnostika – atsiradus minėtiems požymiams, būtina atskirti kitas įgimtas raumenų distrofijas, įvairias medžiagų apykaitos ir centrinės nervų sistemos ligas.
Gydymas
Simptominis ir paliatyvus gydymas
Specifinio Walkerio–Warburgo sindromo gydymo kol kas nėra. Viso gydymo tikslas – sumažinti simptomų sunkumą, gerinti gyvenimo kokybę ir kiek įmanoma užtikrinti komfortą pacientui bei jo šeimai. Dėl sudėtingos ligos eigos ir trumpų išgyvenimo laikotarpių dažniausias pasirinkimas – paliatyvi pagalba.
- Palaikomasis gydymas. Užtikrinamas kvėpavimas, maitinimas (kai kuriais atvejais reikia zonduoti), fizioterapija, kineziterapija, ergoterapija, mitybos specialistų pagalba.
- Simptominis priepuolių gydymas. Priklausomai nuo epilepsijos ar kitų neurologinių simptomų (skiriami vaistai nuo traukulių prireikus).
- Regos apsauga. Jeigu įmanoma, bandoma koreguoti akies defektus.
- Konsultacijos. Svarbus tarpdisciplininis komandinis darbas, bendraujant su pediatrais, neurologais, gydytoju genetiku, oftalmologais, reabilitacijos specialistais ir slaugytojais.
Palyginus su kitomis raumenų distrofijomis ar CNS ligomis, Walkerio–Warburgo sindromo atveju gydymo galimybės ribotos, nėra įrodytų vaistų ar genų terapijos formų, kurios sustabdytų ar išgydytų ligos progresą. Lietuvoje ir pasaulyje atliekami moksliniai tyrimai, siekiama rasti tikslingų genų terapijos kelių, tačiau šiuo metu pacientai ir šeimos daugiausiai gauna simptomų valdymo ir slaugos pagalbą.
Komplikacijos ir gyvenimo trukmė
Deja, Walkerio–Warburgo sindromui būdinga labai sunki eiga. Dauguma pacientų išgyvena tik kelis mėnesius ar savaitę po gimimo; retais atvejais – iki kelerių metų. Dažniausios mirtingumo priežastys – kvėpavimo bei širdies nepakankamumas, sunkūs infekcijų ar neurologinių komplikacijų priepuoliai.
Ligos metu gali progresuoti šie sutrikimai:
- Nuolatinis neurologinis deficitas (kūdikio nesugebėjimas savarankiškai kvėpuoti, ryti ar judėti)
- Trūksta motorinės ir protinės raidos
- Kūno vystymosi atsilikimas
- Sunkūs regos, klausos pažeidimai
- Antrinės infekcijos, kvėpavimo takų komplikacijos dėl rijimo sutrikimų ar maitinimo per zondą
Prognozė
Walkerio–Warburgo sindromo prognozė yra labai nepalanki. Dauguma vaikų miršta ankstyvoje kūdikystėje dėl ligos sunkumo ir gyvybei pavojingų organų sistemų pažeidimų. Siekiant ateityje pagerinti gydymo galimybes, būtini intensyvūs genetiniai, molekuliniai tyrimai ir inovatyvios gydymo paieškos.
Profilaktika ir genetinė konsultacija
Kadangi liga yra genetiškai determinuota, pagrindinė profilaktikos priemonė – genetinė konsultacija šeimoms, kurios jau turėjo sergančių vaikų. Atliekant molekulinius tėvų tyrimus ir genetinius vaisiaus tyrimus (esant paveldimos ligos rizikai), galima anksti nustatyti ligą ir suteikti šeimai išsamią informaciją apie riziką tolimesniems palikuonims. Nėštumo metu esant sunkios centrinės nervų sistemos ar akių – organų vystymosi patologijoms taip pat rekomenduojama kreiptis į patyrusius genetikus.
Šiuo metu nėra patikimų būdų užkirsti kelią ligai, tačiau ankstyva diagnostika bei tinkamas medicinos, psichologinės pagalbos organizavimas yra svarbūs tiek pacientui, tiek šeimai.
Kada kreiptis į gydytoją?
- Pastebėjus įgimtus ar ankstyvus vystymosi sutrikimus kūdikiui (raumenų silpnumą, ryškų raidos atsilikimą, kvėpavimo, rijimo ar regos problemas)
- Kai šeimoje jau buvo įgimtų raumenų distrofijos atvejų
- Nėštumo eigoje aptikus ultragarsu apsigimimų požymių – būtina konsultacija su genetiku ir neurologu
- Jei kyla klausimų dėl genetinės rizikos, šeimos planavimo arba prireikia pagalbos tvarkant paciento priežiūrą
Apibendrinimas
Walkerio–Warburgo sindromas yra itin rimta, reta genetinė liga su daugybe kompleksinių neurologinių, raumenų ir regos sutrikimų. Nors šiuolaikinė medicina leidžia ligą anksti diagnozuoti ir taikyti visapusišką palaikomąjį, paliatyvų gydymą, šiuo metu nėra galimybių ją išgydyti arba sustabdyti progresavimą. Ankstyva diagnostika, tinkama specialistų priežiūra ir nuosekli pagalba šeimai – svarbiausi veiksniai siekiant maksimalios sergančių vaikų gyvenimo kokybės. Genetinė konsultacija gali padėti šeimoms suprasti rizikas ir priimti informuotus sprendimus dėl šeimos planavimo ateityje.
Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.
