Jei esate matę filmą apie dinozaurus ar lankęsi muziejuje, tikriausiai girdėjote apie šiuos du senovinius skraiduolius. Nors pavadinimai dažnai maišomi, kalbame apie skirtingus gyvūnus. Jie abu buvo skraidantys ropliai, tačiau tikrai ne tas pats.
Ne dinozaurai, o kitos grupės atstovai
Pirmiausia verta aiškiai atskirti vieną dalyką. Nei pteranodonas, nei pterodaktilas nebuvo dinozaurai. Jie priklausė pterozaurams, visiškai atskirai skraidančių roplių grupei.
Šie gyvūnai gyveno mezozojaus eroje kartu su dinozaurais. Vis dėlto jų raida vyko savitu keliu. Galima sakyti, kad jie buvo tarsi dangaus pusbroliai, gyvenę greta, bet vystęsi atskirai.
Nors dažnai vadinami skraidančiais dinozaurais, moksliškai jie prie dinozaurų nepriskiriami. Vis dėlto jie dalijosi tomis pačiomis buveinėmis ir buvo svarbi to meto gyvūnijos dalis.
Kaip mokslininkai atseka jų giminystę
Apie pterozaurus daugiausia sužinoma iš fosilijų. Randami kaukolių fragmentai, kaulų dalys ir beveik pilni skeletai. Būtent šie radiniai padeda suprasti, kaip keitėsi skraidantys ropliai.
Kai kuriuose sluoksniuose randama tik vienos rūšies liekanų. Tada kyla klausimų, ar tai tikrai atskiros rūšys, ar tik vienos rūšies variantai. Tokios abejonės ypač svarbios, kai tiriamos beveik visos išlikusios kaukolės ar žastikauliai.
Kaip atrodė pteranodonas
Pteranodonas yra vienas žinomiausių pterozaurų. Jis gyveno vėlyvajame kreidos periode, maždaug prieš 86–84,5 milijono metų.
Pagal dydį tai buvo labai stambus skraidantis roplys. Suaugusio individo sparnų mostas galėjo viršyti 6 metrus. Didelė krūtinkaulio dalis laikė galingus skrydžio raumenis, todėl šis gyvūnas galėjo skristi tolimus atstumus.
Išskirtiniausi jo bruožai buvo ilgas snapas, dantų neturintys žandikauliai ir įspūdinga kaukolės ketera. Manoma, kad ši kaulinė išauga galėjo padėti atpažinti rūšį arba pagerinti skrydžio savybes. Suaugusių patinų ketera dažnai būdavo didesnė nei patelių.
Pteranodono fosilijos
Patelių fosilijose kartais matomas platesnis dubens kanalas. Tai gali būti susiję su dėjimu. Viena iš geriau žinomų rūšių išsiskiria stačia ketera ir aptakiu kaukolės siluetu.
Fosilijų radiniai yra gana turtingi. Išliko beveik pilnos kaukolės, sujungti skeletai ir kitos kaulų dalys. Jos padėjo suprasti žastikaulių, užpakalinių galūnių ir siaurų klubų sandarą.
Viename radinyje net išliko sparno piršto struktūra. Ji laikė odos ir raumenų membraną, kuri sudarė sparną. Tokie prisitaikymai pavertė pteranodoną labai stipriu skraidančių roplių grupės atstovu.
Didelis ir tolimus atstumus įveikiantis skraiduolis
Pteranodonas laikomas vienu didesnių skraidančių roplių. Vis dėlto jis buvo gerokai mažesnis už kai kuriuos kitus milžinus, pavyzdžiui, azdarchidus.
Manoma, kad jo galingi skrydžio raumenys ir lengvas skeletas leido ilgai skrieti virš senovinių jūrų. Greičiausiai jis gaudydavo mažus gyvūnus, plūduriuojančius vandens paviršiuje arba netoliese.
Toks gyvenimo būdas šiek tiek primena šiuolaikinius paukščius. Tačiau šios grupės priklausė skirtingoms evoliucinėms linijoms.
Kas buvo pterodaktilas
Žodis pterodaktilas dažnai vartojamas visiems pterozaurams apibūdinti. Tačiau tiksliau jis reiškia konkrečią gentį, kuriai priklausė Pterodactylus. Šis gyvūnas gyveno vėlyvajame juros periode, maždaug prieš 150 milijonų metų.
Vadinasi, jis yra senesnis už pteranodoną. Tai buvo viena pirmųjų pterozaurų rūšių, atpažintų iš fosilijų.
Kaip jis atrodė
Pterodactylus kūno ilgis siekė apie metrą. Jis turėjo ilgą kaklą ir kaukolės keterą. Skirtingai nei pteranodonas, šis gyvūnas turėjo dantis.
Dėl to jo kaukolės fosilijose dažnai matyti dantų žymės ir aiškesni kaulų kontūrai. Greičiausiai tai buvo vikrus skraiduolis, medžiojęs smulkius gyvūnus, tarp jų žuvis ir bestuburius.
Ką rodo fosilijos
Vienos iš išsamiausių kaukolių priklauso būtent šiam gyvūnui. Jos leidžia matyti apvalesnę galvos keterą ir siaurą griaučių sandarą.
Taip pat manoma, kad pterozaurai savo membraninius sparnus naudojo ir sklandymui, ir aktyviam skrydžiui. Vis dėlto jų skraidymo mechanika gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių paukščių.
Pterodactylus užpakalinės galūnės buvo pritaikytos nusileidimui ir judėjimui žemėje. Dėl šių savybių ir gerai išlikusių fosilijų jis tapo labai svarbiu skraidančių roplių tyrimų pavyzdžiu.
Esminiai skirtumai tarp šių gyvūnų
Nors abu dažnai suplakami į vieną sąvoką, jie priklausė skirtingoms gentims. Pteranodonas ir Pterodactylus atspindi dvi atskiras pterozaurų šakas. Be to, pteranodonas gyveno daug vėliau ir buvo gerokai didesnis.
- Pteranodono suaugusio individo sparnų mostas galėjo viršyti 6 metrus. Pterodactylus retai pasiekdavo pusantro metro.
- Pteranodonas dantų neturėjo. Pterodactylus turėjo dantis.
- Pteranodonas pasižymėjo labai didelėmis keteromis. Pterodactylus turėjo mažesnes, apvalesnes galvos keteras.
- Skyrėsi kaukolės, užpakalinių galūnių, dubens ir žastikaulių ypatybės.
- Pteranodonas gyveno vėlyvajame kreidos periode Šiaurės Amerikoje. Pterodactylus gyveno vėlyvajame juros periode Europoje.
- Pteranodono klasifikacijoje minimos kelios rūšys. Pterodactylus šiuo metu siejamas su viena rūšimi.
Platesnis pterozaurų pasaulis
Šie du gyvūnai buvo tik maža didelės grupės dalis. Pterozaurai atliko labai skirtingus vaidmenis mezozojaus ekosistemose. Vieni buvo maži ir vikrūs, o kiti, tokie kaip kai kurie milžiniški atstovai, buvo tarp didžiausių kada nors skraidžiusių roplių.
Fosilijos rodo labai įvairius prisitaikymus. Vienose išliko tik fragmentai, kitose beveik visas skeletas. Matyti ilgi snapai, ilgi kaklai, sparno pirštas ir struktūros, padėjusios prisitaikyti prie skirtingo maisto bei gyvenimo būdo.
Radinių įvairovė padeda suprasti, kaip skraidantys ropliai prisitaikė prie skirtingų aplinkų per milijonus metų. Net labai panašūs kaulai ne visada reiškia tą pačią rūšį.
Kai kuriuose genties pavyzdžiuose aptinkama tik viena rūšis. Tai gali rodyti, kad labai specializuoti gyvūnai turėjo siauresnes vystymosi galimybes. Todėl pterozaurų palyginimai visada turi remtis ne vien išvaizda, bet ir skirtingų rūšių bei genčių požymiais.
Fosilijos vis dar kelia klausimų
Pterozaurų liekanos mokslininkus stebina iki šiol. Kartais skirtingi tyrimai leidžia manyti, kad dvi tariamos rūšys iš tiesų galėjo būti tik vienos rūšies atmainos. Kartais būna ir priešingai.
Vadinasi, šių skraidančių roplių klasifikacija vis dar kinta. Kiekvienas naujas radinys gali pakoreguoti ankstesnį vaizdą.
Fosilijos ir muziejų sukaupti duomenys padeda atkurti, kaip šie gyvūnai gyveno, medžiojo ir skriejo. Kiekviena detalė, nuo patinų keterų iki patelių dubens sandaros, prisideda prie aiškesnio paveikslo.
Grožio ir gyvenimo būdo autorė, sekanti naujausias tendencijas ir vertinanti informacijos patikimumą.
