Aksolotliai kelia smalsumą jau šimtmečius. Jie atrodo neįprastai, bet jų istorija dar įdomesnė. Šie vandens varliagyviai gyvena tik tam tikroje aplinkoje, o jų išvaizda susijusi su ypatingu gyvenimo būdu.
Kur gyvena aksolotliai
Aksolotlis yra reta, nykstanti salamandrų rūšis. Ji gyvena gėlame vandenyje, tiksliau, Xochimilco ežere, pietinėje Meksiko miesto dalyje. Nors kartais jie vadinami meksikietiškomis vaikštančiomis žuvimis, iš tiesų tai varliagyviai, o ne žuvys.
Natūralioje aplinkoje aksolotliai siejami su ramiais, vandeningais kanalais ir ežerais. Būtent toks gyvenamasis plotas jiems labiausiai tinka. Kadaise jų buvo gerokai daugiau, tačiau šiandien laukinė populiacija labai susitraukusi.
Kodėl jie atrodo taip keistai
Laukiniai aksolotliai dažniausiai būna tamsiai rudi arba juodi su dėmėmis. Vis dėlto dažnai pasitaiko ir šviesesnių, net albinosinių formų. Tokius individus žmonės ypač mėgsta laikyti namuose.
Jų apvalios galvos ir nuolat tarsi besišypsantys veidai daug kam atrodo žavūs. Viena priežasčių, kodėl jie atrodo taip „vaikiškai“, yra neotenija. Tai reiškia, kad suaugęs gyvūnas išlaiko jaunoms stadijoms būdingus bruožus.
Nors suaugę aksolotliai turi plaučius ir gali kvėpuoti per odą, jie visą gyvenimą išsaugo pūkuotas išorines žiaunas. Kitoms salamandroms toks požymis suaugus neįprastas. Dar vienas išskirtinumas yra ilga, buožgalvį primenanti uodega su permatoma peleka.
Jų pėdutės mažos ir gležnos, o pirštai lengvai plėvėti. Kadangi šiems gyvūnams nereikia vaikščioti sausuma, kūnas prisitaikė prie judėjimo vandenyje. Dėl to jų siluetas atrodo labai neįprastai.
Pastovi aplinka, pastovus kūnas
Mokslininkai mano, kad aksolotliai išlaikė jaunatviškas savybes dėl stabilios aplinkos. Skirtingai nei kai kurios kitos salamandrų rūšys, jie evoliucionavo vietose, kur vandens sąlygos ilgą laiką nesikeitė.
Pavyzdžiui, kai kurioms salamandroms reikia prisitaikyti prie sezoninių sausros laikotarpių. Tada jos praranda žiaunas ir daugiau kvėpuoja plaučiais bei oda. Aksolotliams tokio prisitaikymo nereikėjo.
Jų natūrali buveinė turėjo vandens visus metus, o plėšrūnų buvo nedaug. Todėl energijos keisti kūną nebuvo būtina. Ilgainiui šis gyvūnas liko labai artimas ankstyvajai vystymosi stadijai.
Gyvenimo ciklas ir dauginimasis
Nelaisvėje aksolotliai gali gyventi apie 15 metų. Laukinėje gamtoje jie dažniausiai išgyvena penkerius ar šešerius metus. Lytiškai subręsta maždaug sulaukę vienerių metų.
Kasdien jie dažniausiai gyvena vieni. Tačiau vasario mėnesį prasideda veisimosi laikotarpis. Tuomet patinai pateles randa pasitelkdami feromonus.
Patino poravimosi elgesys primena šokį. Jis kryptingai judina uodegą patelės pusėn. Kai patelė priartėja, patinas palieka spermatozoidų paketą ant ežero dugno. Vėliau patelė jį paima ir apvaisina kiaušinėlius.
Laukinė patelė padeda šimtus kiaušinėlių tarp augalų ar prie akmenų. Po to ji pasitraukia. Jaunikliais ji nebesirūpina. Tėvų globos šiai rūšiai tiesiog nėra.
Išsiritę jaunikliai būna labai alkani. Kartais jie net kandžioja broliams ir seserims kojas ar uodegas. Tai skamba šiurpokai, bet jiems tai netrukdo. Šios kūno dalys vėliau atauga.
Plėšrūnai, kurie nardo po vandeniu
Savo natūralioje ekosistemoje aksolotliai ilgą laiką buvo vieni svarbiausių plėšrūnų. Jie gyveno ežeruose, pelkėse ir kanaluose centrinėje Meksikoje. Skirtingai nei dauguma salamandrų, jie visą gyvenimą lieka vandenyje.
Jie kvėpuoja plunksniškomis žiaunomis ir neišeina į sausumą. Nors atrodo nekaltai, tai gana ryškūs mėsėdžiai. Laukinėje gamtoje jie minta kirmėlėmis, moliuskais, vabzdžiais, vabzdžių lervomis ir net mažomis žuvimis.
Neįprastas gebėjimas atauginti kūno dalis
Vienas labiausiai stebinančių aksolotlių bruožų yra regeneracija. Jie gali atauginti beveik bet kurią prarastą kūno dalį. Tai siejama ir su senosiomis mitologinėmis istorijomis apie jų ypatingą galią.
Kai kuriems gyvūnams atauga uodega, o kiti gali atkurti atskiras kūno dalis. Tačiau aksolotliai išsiskiria dar labiau. Jie per kelias savaites gali atkurti beveik visą prarastą audinį.
Ši savybė mokslininkus domina jau labai seniai. Salamandros tarp artimiausių žmogui stuburinių yra vienos iš nedaugelio, kurios gali gyti be randų. Kitos salamandros taip pat geba regeneruoti, bet aksolotliai tai daro ypač gerai.
Dėl šios priežasties jie tapo itin svarbūs laboratoriniams tyrimams. Jie ilgainiui virto vienais reikšmingiausių tyrimų gyvūnų. Mokslas iš jų tikisi daug, ypač kalbant apie audinių atsinaujinimą.
Ką mokslininkai nori sužinoti
Tyrėjai domisi aksolotliais dėl vienos svarbios priežasties. Jie tikisi suprasti, kaip tokį atsinaujinimą būtų galima pritaikyti žmogaus kūnui. Šie gyvūnai gali atkurti galūnes, širdies audinį, akis, nugaros smegenis ir net dalį smegenų.
Jų organizmas visą gyvenimą kuria ir naujus neuronus. Žmogaus smegenys irgi tai daro, bet daug ribotiau. Būtent todėl aksolotliai laikomi labai vertingu tyrimų modeliu.
Manoma, kad jų audiniai gali tarsi sugrįžti į ankstyvesnę būseną. Tuomet kūnas vėl įjungia jau turimą vystymosi programą. Žmonės tokią programą irgi turi, tik suaugus ją pasiekti tampa daug sunkiau.
Yra ir būdas priversti aksolotlį virsti į suaugusią salamandrą be žiaunų. Tam naudojamas jodas arba tiroksinas, arba skiriamas jodo gausus maistas. Tačiau po tokios metamorfozės jų regeneracinės savybės tampa silpnesnės.
Pavojai laukinėms populiacijoms
Nors aksolotliai stebina beveik neįtikėtinu atsparumu, jų natūrali aplinka nyksta. Jie sunkiai prisitaiko prie užteršto vandens, įveistų plėšrūnų ir prarastų buveinių. Tai jiems kelia kur kas didesnę grėsmę nei laboratoriniai bandymai.
Jų gimtųjų vietų vanduo šalia smarkiai urbanizuoto Meksikos miesto yra užterštas. Prie to prisideda senstančios nuotekų sistemos. Be to, čia paplito svetimos žuvų rūšys, kurios keičia ekosistemą.
Dėl tokių pokyčių laukiniai aksolotliai tapo nykstantys. Jų populiacija smarkiai sumažėjo. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl dabar taip aktyviai ieškoma apsaugos priemonių.
Kaip jie saugomi šiandien
Siekiant padėti šiai rūšiai, atkuriami ežerai ir natūralios buveinės. Prie išsaugojimo dirba ir valstybės institucijos, ir įvairios gamtosaugos grupės. Tikslas paprastas, bet sudėtingas. Reikia sugrąžinti jiems tinkamas sąlygas.
Vienas sprendimų yra chinampų atkūrimas. Tai nuo vandens augalų, dumblo ir medžio suformuotos plūdrios salelės. Senovėje jos buvo naudojamos kaip plaukiojantys sodai.
Prieš šimtus metų šioje vietoje klestėjo didelė senųjų gyventojų sostinė. Aplink ją driekėsi platus chinampų tinklas. Kanalai buvo seklūs, ramūs ir saugūs, todėl aksolotliai čia puikiai jautėsi.
Vėliau atvykę europiečiai sunaikino civilizaciją, išardė chinampas ir nusausino kanalus. Dėl to laukinių aksolotlių buveinė stipriai sumažėjo. Šiandien ji daugiausia likusi tik Xochimilco ežere.
Dabar stengiamasi šalinti invazines rūšis ir atkurti augaliją. Chinampų sistema padeda ne tik kaip buveinė. Ji taip pat filtruoja dalį toksinų iš vandens. Prie apsaugos prisideda ir ekoturizmas.
Nelaisvėje gyvenantys aksolotliai
Nors laukinėje gamtoje jiems nesiseka, nelaisvėje aksolotliai klesti. Jie yra vieni plačiausiai paplitusių varliagyvių pasaulyje. Laboratorijose jų laikoma labai daug.
Mokslininkai jų nori dėl regeneracijos tyrimų. Tuo metu augintinių rinkoje jie taip pat populiarūs. Kai kur net siūlomi kaip neįprastas delikatesas, bet tai jau atskira istorija.
Vis dėlto ne visur leidžiama juos laikyti namuose. Prieš įsigyjant tokį gyvūną būtina pasitikrinti vietines taisykles. Kadangi jie visiškai vandens gyvūnai, akvariumas turi būti pripildytas vandens.
Tokiam augintiniui tinka talpesnis akvariumas. Jo negalima kelti ar imti į rankas kaip žuvies. Taip pat nereikėtų jų laikyti su kitais gyvūnais. Nei žuvys, nei kitas aksolotlis ne visada bus tinkami kaimynai.
Jei laikomasi pagrindinių priežiūros taisyklių, aksolotliai būna gana ištvermingi. Jie nėra labai sudėtingi auginti. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai kritiškai nykstanti rūšis.
Dar vienas įdomus faktas
Aksolotlio genomas yra vienas didžiausių tarp iki šiol ištirtų gyvūnų. Didesnis yra tik plautžių žuvies genomas. Tai dar viena priežastis, kodėl šis gyvūnas taip domina mokslą.
Namų ir interjero temų autorė. Rašo apie praktiškus sprendimus, remonto patirtis ir gyvenamosios aplinkos gerinimą.
