Angelų ryklys, dar vadinamas smėlio velniu, gyvena visai ne dangišką gyvenimą. Šis neįprastas jūrų plėšrūnas slepiasi jūros dugne, kur jo beveik neįmanoma pastebėti. Nors pavadinimas skamba švelniai, išvaizda ir elgesys rodo ką kita.
Kaip atrodo šis neįprastas ryklys
Pirmas įspūdis dažnai klaidina. Angelų ryklys mažiau primena įprastą ryklį ir labiau atrodo kaip rajos giminaitis. Jo kūnas suplokštėjęs, o pelekai platūs ir prigludę taip, kad gyvūnas lengvai susilieja su dugnu.
Dėl tokios sandaros jis atrodo tarsi prispaustas iš viršaus. Tačiau būtent tai padeda jam išgyventi. Jis puikiai pasislepia smėlyje ar dumble ir laukia, kol grobis priplauks visai arti.
Skiriamieji bruožai
- Plokščias kūnas, tinkamas gyventi dugne.
- Platūs krūtinės pelekai, primenantys sparnus.
- Akys išsidėsčiusios taip, kad gali stebėti aplinką slėpdamasis.
- Aštrūs dantys ir stiprus sugriebimas.
- Uodega, padedanti staigiai šauti į viršų.
Ar jis tikrai panašus į ryklį?
Angelų ryklys labiau primena dugninę rają nei klasikinį ryklį. Vis dėlto jis priklauso ryklių grupei. Skirtumas slypi sandaroje, ypač pelekų pritvirtinime prie kūno.
Rajų ir skatenų pelekai jungiasi prie galvos kitaip. O angelų ryklio pelekai išsidėstę taip, kad gyvūnas vis dar laikomas tikru rykliu. Šis skirtumas atrodo menkas, bet jis svarbus biologinei jo vietai.
Be to, jo galva atrodo tarsi turėtų savotišką „karūną“ ar sparnus. Būtent dėl tokios išvaizdos šis ryklys ir gavo savo vardą. Vis dėlto kitas jo pravardės galas skamba gerokai grėsmingiau.
Kūnas pritaikytas gyvenimui ant dugno
Angelų ryklys didžiąją laiko dalį guli dugne ir beveik nejuda. Jo kūnas tam idealiai pritaikytas. Plokščia forma, ypatinga uodega ir jautrios ataugėlės prie snukio padeda laukti tinkamos akimirkos.
Net jo spalvos padeda slėptis. Dažniausiai vyrauja balti, pilki, rudi ar juodi tonai. Tokie atspalviai susilieja su jūros dugnu. Kai kurių rūšių kūną dar puošia rausvos dėmės.
Burna, žiaunos ir jutimai
Burna yra pačiame snukio gale. Joje slepiasi aštrūs, trikampiai dantys. Jie smailūs lyg adatos ir skirti tvirtai sugriebti grobį.
Abipus burnos yra jutiklinės ataugėlės. Jos padeda aptikti cheminius pėdsakus dugne. Taip ryklys randa grobį net tada, kai aplinkui tamsu ar matomumas prastas.
Žiaunų plyšiai yra kūno šonuose. Tai svarbus skirtumas nuo kitų dugninių giminaičių. Daugelis kitų ryklių turi nuolat plaukti, kad vanduo tekėtų per žiaunas. Angelų ryklys gali ramiai gulėti ir vis tiek kvėpuoti.
Dar viena įdomi savybė yra kvėpavimo anga už akių. Ji padeda įsiurbti vandenį, kai burna užverta. Tokia sandara ypač naudinga medžiojant iš pasalos.
Jo uodega taip pat išsiskiria. Daugumos ryklių viršutinė uodegos dalis yra didesnė. Angelų ryklių atveju stipresnė yra apatinė dalis. Manoma, kad tai padeda staigiai šauti į viršų.
Medžioklė iš pasalos
Šis ryklys medžioja labai tyliai. Jis užsikasa į smėlį ar dumblą ir palieka matomas tik akis. Kartais taip išbūna ištisas dienas.
Kai grobis priartėja, ataka įvyksta staiga. Priekinė kūno dalis pašoka aukštyn, o žuvis ar kitas grobis pagaunamas iš apačios. Visa tai gali trukti vos akimirką.
Dažniausiai į jo mitybą patenka kaulinės žuvys, vėžiagyviai ir moliuskai. Tokia mityba jam leidžia sėkmingai gyventi dugne, kur maistas pasirodo ne nuolat.
Nors atrodo, kad jis kruopščiai gina vieną medžioklės vietą, ilgai ten neužsibūna, jei grobis tampa atsargesnis. Tuomet trumpam pasitraukia į kitą vietą.
Medžioklei jam ypač svarbi rega. Nors jautrios ataugėlės veikia nuolat, akys išlieka pagrindinis orientyras. Net dirbtiniai grobio pakaitalai gali išprovokuoti puolimą.
Kur gyvena angelų rykliai
Šių ryklių paplitimas platus. Jie sutinkami tiek Atlanto, tiek Ramiajame vandenyne. Gyvena vakariniuose ir rytiniuose jų pakraščiuose. Indijos vandenyne jų randama gerokai rečiau.
Skirtingos rūšys prisitaikiusios prie įvairių sąlygų. Vienos renkasi vėsesnius vandenis, kitos laikosi tropikų zonose. Visoms joms svarbiausia dugnas. Jos gyvena tiek sekliai, tiek maždaug 1300 metrų gylyje.
Dažnesni buveinių bruožai
- Smėlingas arba dumblingas dugnas.
- Ramesnės vietos, kur galima tūnoti pasaloje.
- Pakrantės zonos arba gilesni vandenys.
- Vietos, kur dugnas leidžia lengvai pasislėpti.
Grėsmės ir populiacijų mažėjimas
Angelų rykliai susiduria su rimtais pavojais. Didžiausią žalą daro žvejyba. Kartais jie pagaunami tyčia, kartais netyčia, įsipainioję į tinklus, skirtus kitoms žuvims.
Jiems kenkia ir buveinių nykimas. Užterštos pakrantės, statybos bei pakrančių pertvarka mažina tinkamas gyvenimo vietas. Kadangi šie rykiai auga lėtai ir palyginti retai susilaukia palikuonių, jų populiacijos atsigauna sunkiai.
Paprastai patelės atsiveda nuo šešių iki dvidešimt penkių jauniklių. Nėštumas dažniausiai trunka aštuonis ar dešimt mėnesių. Jaunikliai gimsta jau gyvi, nors kiaušiniai vystosi motinos viduje.
Naujagimiai būna labai maži, tik apie 23 centimetrus ilgio. Suaugusieji stengiasi jauniklius atvesti gilesniuose vandenyse, kur jiems mažiau grėsmių.
Vienos rūšies kelias į virtuvę
Praeityje viena Ramiojo vandenyno rūšis buvo laikoma menkaverte laimikiu. Žvejai ją dažnai išmesdavo atgal. Padėtis pasikeitė, kai buvo pradėta kalbėti apie šios žuvies skonį.
Vėliau šios rūšies paklausa stipriai išaugo. Per kelerius metus sugaunamas kiekis šoktelėjo nuo kelių šimtų svarų iki šimtų tūkstančių. Vėliau metinis laimikis pasiekė dar didesnį mastą.
Vėliau įvesti apribojimai padėjo populiacijai bent iš dalies atsitiesti. Buvo nustatytas minimalus dydis, o pakrantėse apribotas žvejybinis tinklų naudojimas. Vis dėlto kitos rūšys tebėra pažeidžiamos.
Kodėl šis ryklys toks įdomus
Angelų ryklys yra puikus prisitaikymo prie dugno pavyzdys. Jis atrodo ramus, bet jo medžioklės būdas veiksmingas. Jis ne vaikosi grobio, o kantriai laukia tinkamos akimirkos.
Jo vardas skamba švelniai, tačiau išvaizda ir elgesys turi visai kitą toną. Šis gyvūnas primena, kad jūroje net keisčiausiai atrodantys padarai gali būti puikiai prisitaikę išgyventi.
Namų ir interjero temų autorė. Rašo apie praktiškus sprendimus, remonto patirtis ir gyvenamosios aplinkos gerinimą.
