Celakantas yra viena keisčiausių ir labiausiai intriguojančių žuvų pasaulyje. Kadaise jie plaukiojo kartu su dinozaurais, o šiandien laikomi tikru gyvąja fosilija. Jų istorija apima ir senovę, ir netikėtą sugrįžimą į mokslininkų akiratį.
Senovinė žuvis, kuri išliko iki šių dienų
Prieš maždaug 65 milijonus metų jūrose gyveno plėšrios celakantos. Kai kurios jų siekė apie 2 metrus ilgio, o svėrė maždaug 91 kilogramą. Tai buvo didelė ir paslaptinga žuvis, kadaise turėjusi net apie 90 rūšių.
Jų kaukolėje smegenims teko labai mažai vietos. Smegenys sudarė tik apie 1,5 procento kaukolės tūrio. Likusi erdvė buvo užpildyta riebalais.
Ilgą laiką buvo manoma, kad šios žuvys išnyko kartu su dinozaurais. Tačiau 1938 metais viena jų buvo aptikta prie rytinės Afrikos pakrantės. Vėliau, 1997 metais, dar viena rūšis rasta Indonezijoje. Manoma, kad šios dvi grupės milijonus metų vystėsi atskirai.
Kodėl jų tiek mažai
Tiksliai pasakyti, kiek celakanų dabar gyvena, sunku. Jie gali gyventi net iki 700 metrų gylyje, todėl juos aptikti nėra paprasta. Vis dėlto manoma, kad Indonezijoje gyvenančių individų yra ne daugiau kaip 1000. Afrikos populiacija, tikėtina, dar mažesnė.
Abi grupės yra priskiriamos nykstančioms rūšims. Tai reiškia, kad jų natūralioje aplinkoje išlikę labai trapūs likučiai. Dėl to jų apsauga tapo ypač svarbi.
Ar tokia žuvis valgoma
Jei kam nors kilo mintis paragauti priešistorinės žuvies, geriau nuo to susilaikyti. Celakanai ne tik reti, bet ir visai nevalgūs. Teigiama, kad jų mėsa yra nemalonaus skonio.
Be to, jų kūne daug aliejaus, šlapalo ir vaškinių esterių. Dėl šių medžiagų žuvies mėsa gali net pakenkti sveikatai. Pridėkite dar slidžią odą ir žvynus, išskiriančius gleives, ir apetitas greitai dingsta.
Kaip buvo atrastas celakantas
Šio atradimo istorija skamba beveik neįtikėtinai. Vienoje pusėje buvo jauna gamtos muziejaus kuratorė Pietų Afrikoje. Kitoje pusėje buvo chemijos profesorius ir mėgėjas ichtiologas, dirbęs netoliese esančiame universitete. Nors nė vienas nebuvo senovinių žuvų specialistas, abu nujautė, kad aptiko kažką labai svarbaus.
1938 metų gruodžio 22 dieną vietinio tralerio vadovas pakvietė kuratorę apžiūrėti tą dieną ištrauktą laimikį. Tarp daugiausia ryklių ji pamatė keistą melsvą peleką, primenantį galūnę. Jis buvo pritvirtintas prie maždaug 1,5 metro ilgio, stipriai žvynuotos melsvai pilkos žuvies. Gyvūnas svėrė apie 57 kilogramus ir dar buvo gyvas, kai jį sugavo.
Nors tikslios rūšies niekas nežinojo, radinys pasirodė labai svarbus. Žuvis buvo nugabenta į muziejų, o apie ją taip pat pranešta pažįstamam specialistui. Jam buvo nusiųstas aprašymas ir piešinys.
Specialistą ši neįprasta žuvis iškart sudomino. Vėliau jis rašė, kad iš pradžių bandė save sutramdyti, tačiau piešinys vis tiek užvaldė vaizduotę. Jam tapo aišku, kad tai nėra įprasta vietinių vandenų žuvis.
Tačiau nuvykti ir pačiam apžiūrėti radinio nebuvo paprasta. Tuo metu kelionės nebuvo tokios greitos, o susirašinėjimas dažnai vėlavo. Dėl to žuvies skeletas ir žiaunos, kurie būtų padėję tiksliai ją atpažinti, buvo išmesti. Vis dėlto išsaugotos žvynų pavyzdžiai galiausiai patvirtino, kad tai celakantas. Vėliau rūšiai suteiktas mokslinis pavadinimas, pagerbiantis atradime dalyvavusią kuratorę.
Kuo ši žuvis svarbi mokslui
Celakantas svarbus ne tik dėl savo retumo. Jo kūno sandara padeda geriau suprasti, kaip gyvybė iš vandens persikėlė į sausumą. Žuvis turi keturis į galūnes panašius pelekus. Judėdama ji juos kaitalioja taip, kad judesiai primena ėjimą.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip užuomina į sausumos gyvūnų kilmę. Tačiau celakantas nėra tiesioginis keturkojų pirmtakas. Genomo tyrimai rodo, kad sausumoje gyvenantys keturkojai labiau susiję su plautžuvėmis. Vis dėlto celakantas išlieka svarbus aiškinant, kaip stuburiniai gyvūnai perėjo iš vandens į žemę.
Dėl šios priežasties jo atradimas laikomas vienu reikšmingiausių zoologijos įvykių praėjusiame amžiuje.
Neįprasti celakanto bruožai
Ši žuvis turi nemažai savybių, kurios ją išskiria iš kitų. Žandikaulio sandara leidžia plačiai praverti burną ir sugriebti stambesnį grobį. Vietoje įprasto stuburo ji turi notochordą, t. y. tuščią, slėgio pripildytą vamzdelį. Celakanto notochorde yra alyvos.
Stuburiniai gyvūnai paprastai vystymosi pradžioje turi notochordą, bet vėliau jis pakeičiamas stuburu. Celakantas šį senovinį požymį išlaikė. Dar viena ypatybė yra labai ilga nėštumo trukmė. Ji gali siekti net trejus metus.
Be to, ši žuvis gimdo gyvus jauniklius, o tai žuvims nėra labai įprasta. Mokslininkai taip pat mano, kad celakanai naudojasi elektrorecepcija. Ji padeda rasti maistą ir išvengti kliūčių vandenyje.
Kiti gyvieji fosilijų atstovai
Gyvosios fosilijos yra šiandien gyvenantys organizmai, kurie per milijonus metų pasikeitė labai nedaug. Tai gali būti medžiai, vabzdžiai, gyvūnai ar žuvys. Celakantas yra garsiausias toks pavyzdys, tačiau ne vienintelis.
Amūrinė lydekažuvė
Ši gėlavandenė žuvis randama kai kuriose Šiaurės Amerikos vietose, įskaitant Misisipės baseiną ir Didžiųjų ežerų regioną. Ji yra plėšri ir ėda kitas žuvis, varles, gyvates, smulkius žinduolius, o kartais net saviškius. Dėl lėtos medžiagų apykaitos gali ilgai išbūti neėdusi.
Ilgasnukės žuvys
Šios gėlavandenės žuvys mėgsta šiltesnį vandenį. Jos dažniau aptinkamos pietinėse Jungtinių Valstijų vietose, Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir Vakarų Indijoje. Kaip ir amūrinės lydekažuvės, jos yra plėšrios. Ilgu žandikauliu pasižyminčios žuvys puola kitą žuvį, net jei neketina jos iš karto suėsti.
Svarbu žinoti ir tai, kad jų ikrai gali būti mirtini žmogui bei kitiems šiltakraujams stuburiniams. Pačios žuvys taip pat nėra tinkamos maistui.
Vėgėlės
Vėgėlės gyvena Atlanto ir Ramiojo vandenynų dumble. Išvaizda jos laikomos vienomis keisčiausių pasaulio žuvų. Dėl pailgo kūno jos šiek tiek primena ungurius, tačiau neturi akių ir žandikaulių.
Jos minta nusilpusiomis ar nugaišusiomis žuvimis. Dažnai į grobį patenka per burną ir tuomet suėda jį iš vidaus. Skamba šiurpiai, bet toks jų mitybos būdas yra labai savitas.
Eršketai
Eršketai aptinkami tiek gėlame, tiek sūriame Šiaurės Amerikos vandenyje. Jie gali užaugti iki 6,1 metro ilgio ir sverti apie 181 kilogramą. Tai didžiausios gėlavandenės žuvys pasaulyje.
Jų išvaizda tikrai primena senovines žuvis. Keista išstumiama burna ir tarsi šarvai atrodanti oda suteikia jiems išskirtinį vaizdą. Eršketai gali gyventi iki 100 metų. Kaspijos jūroje gyvenanti beluga garsėja savo ikrais.
Dar viena priežastis stebėtis gamta
Celakantas primena, kad gamtoje vis dar slypi daug paslapčių. Tokios žuvys išgyveno milžiniškus pokyčius Žemės istorijoje. Jos leidžia pažvelgti į labai seną pasaulį, kuris vis dar egzistuoja šalia mūsų.
Ir nors jūros gelmės tebėra menkai pažintos, būtent tokie atradimai labiausiai praplečia mūsų supratimą apie gyvybės raidą.
Namų ir interjero temų autorė. Rašo apie praktiškus sprendimus, remonto patirtis ir gyvenamosios aplinkos gerinimą.
