Zellwegerio sindromas

Zellwegerio sindromas – tai reta, paveldima, sunki peroksisominė liga, dažniausiai pasireiškianti kūdikiams ar ankstyvoje vaikystėje ir sunkiai paveikianti įvairias organizmo sistemas. Liga žinoma dėl itin sudėtingos eigos ir nepalankios prognozės, nes sukelia rimtų neurologinių, kepenų, inkstų ir kitų gyvybiškai svarbių organų sutrikimų. Ankstyvas atpažinimas, tiksli diagnozė ir šeimos genetinis konsultavimas yra esminiai žingsniai, siekiant padėti pacientui ir jo artimiesiems suprasti ligos eigą bei galimus sprendimus.

Kas yra Zellwegerio sindromas?

Zellwegerio sindromas priklauso peroksisomų biogenezės ligų grupei (peroxisome biogenesis disorders, PBD), kurios dažniausias ir sunkiausias pasireiškimo variantas yra būtent šis sindromas. Peroksisomos – tai smulkios ląstelių struktūros, atsakingos už tam tikrų riebalų rūgščių skaidymą, toksinių medžiagų neutralizavimą, cholesterolo ir kitų lipidų apykaitą. Zellwegerio sindromas pasireiškia dėl genų mutacijų, dėl kurių peroksisomos nefunkcionuoja arba jų organizme praktiškai nėra.

Priežastys ir paveldimumas

Pagrindinė Zellwegerio sindromo priežastis – tam tikrų genų, susijusių su peroksisomų formavimusi, defektai. Dažniausiai pažeidžiami PEX genai, reguliuojantys peroksisomų biogenezę. Šie genetiniai pokyčiai paveldimi autosominiu recesyviniu būdu – tam, kad vaikas sirgtų Zellwegerio sindromu, abu tėvai turi būti mutacijos nešiotojai ir perduoti vaikui pakitusį geną. Jei abu tėvai yra nešiotojai, rizika susilaukti vaiko su Zellwegerio sindromu siekia 25 % kiekvienam nėštumui.

• Pakenkti PEX genai lemia, kad peroksisomos ląstelėse tinkamai nesusidaro arba neveikia.
• Dėl šios priežasties organizme kaupiasi nuodingos, nesuskaidytos medžiagos, trikdoma smegenų, kepenų, raumenų ir kitų organų veikla.

Pagrindiniai simptomai

Zellwegerio sindromo simptomai dažniausiai pasireiškia iškart naujagimių ar kūdikių laikotarpiu. Ligos požymių sunkumas gali skirtis, bet šis sindromas apima daugelį organizmo sistemų. Ženklai gali būti pastebimi tiek anksti po gimimo, tiek net prenataliniame (vaisiaus) laikotarpyje.

Dažniausi simptomai

• Raidos atsilikimas: vangus žindymas, sumažėję refleksai, mažai aktyvi motorika, sunkumai vystantis įprastiems gebėjimams.
• Raumenų silpnumas (hipotonija): išreikštas tiek galūnėse, tiek kaklo, liemens srityje.
• Prasta koordinacija, raumenų tonuso sumažėjimas.
• Vertimo bei rijimo sutrikimai, dėl kurių sunku maitintis.
• Kepenų pažeidimas: padidėjusi kepenys (hepatomegalija), geltos požymiai, kepenų funkcijos nepakankamumas.
• Regėjimo ir klausos sutrikimai: akių judesių koordinacijos stoka, regėjimo lauko susiaurėjimas, klausos praradimas.
• Veido bruožų pokyčiai: plokščias veidas, aukšta kaktinė, išryškinti veido kaulai, žemas nosies tiltelis.
• Policistinė inkstų liga, inkstų funkcijos sutrikimai.
• Dažna traukulių raida.
• Skeletiniai defektai (pvz., sąnarių žiotys, kremzlės vystymosi sutrikimai).

Simptomų įvairovė

Kiekvienas atvejis gali skirtis pagal simptomų intensyvumą. Sunkiausi atvejai pasireiškia daugeliu sisteminių pažeidimų ir trumpu gyvenimo laikotarpiu (dažnai nesulaukiant metų). Lengvesni variantai (vadinami peroksisomų biogenezės spektro sutrikimais) gali būti aptinkami vyresniame amžiuje ir sukelti mažiau sunkių simptomų.

Diagnozė

Zellwegerio sindromo diagnozė grindžiama tiek klinikiniais požymiais, tiek laboratoriniais bei genetiniais tyrimais. Kadangi simptomai būdingi daugeliui paveldimų ar metabolinių ligų, tikslus ir ankstyvas nustatymas reikalauja nuoseklių tyrimų.

Klinikinis įvertinimas

• Fizinė apžiūra: įvertinamas galimas raidos sulėtėjimas, veido bruožų pokyčiai, motorikos sutrikimai.
• Raumenų, kepenų, inkstų ir kitų sistemų veiklos įvertinimas.

Laboratoriniai tyrimai

• Kraujo ir šlapimo biocheminiai tyrimai: ieškoma tam tikrų riebalų rūgščių (pvz., labai ilgos grandinės riebalų rūgštys) padidėjimo, kurios yra peroksisomų veiklos žymenys.
• Kepenų ir inkstų funkcijos rodikliai, fermentų aktyvumo nustatymas.

Genetinis tyrimas

• Galutinis patvirtinimas nustatomas atlikus PEX genų sutrikimų analizę. Genetiniai tyrimai padeda patikimai atskirti Zellwegerio sindromą nuo kitų panašių ligų.

Papildomi tyrimai

• Galimi smegenų struktūros vertinimai MRT, akių, klausos, raumenų tyrimai.

Gydymas ir priežiūra

Šiuo metu specifinio gydymo, galinčio išgydyti Zellwegerio sindromą, nėra. Gydymo tikslas yra palengvinti simptomus, pagerinti gyvenimo kokybę, užtikrinti kuo ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą, kiek įmanoma sumažinti komplikacijas. Dėl sudėtingos ligos eigos gydymo planas parenkamas individualiai, įtraukiant įvairių sričių specialistų komandą.

Simptominis gydymas ir priežiūra

• Mitybos užtikrinimas: gali prireikti maitinimo per zondą dėl rijimo sutrikimų.
• Fizioterapija, ergoterapija padeda palaikyti raumenų tonusą, įgūdžius, kuo labiau stabdyti fizinės būklės blogėjimą.
• Kepenų ir inkstų funkcijų stebėsena, parama, simptominis komplikacijų (pvz., gelta, kepenų nepakankamumas) gydymas.
• Traukulių kontrolė naudojant vaistus nuo epilepsijos.
• Regėjimo, klausos korekcija (pvz., akinių, klausos aparatų parinkimas pagal poreikį).
• Parama tėvams ir visai šeimai, psichologinė pagalba.

Galimi inovatyvūs ir eksperimentiniai gydymo metodai

Iki šiol vyksta moksliniai tyrimai, kurių tikslas – rasti gydymo būdus, galinčius paveikti ligos eigą šakniniu lygmeniu (pvz., genų terapijos, fermento pakaitos). Kol kas šie metodai išlieka eksperimentiniais ir nėra taikomi kasdieniame gydyme. Visi medicininiai bandymai reikalauja gydytojo priežiūros ir atitinkamų etinių leidimų.

Komplikacijos ir prognozė

Zellwegerio sindromas yra viena sunkiausių metabolinių ligų, dažnai sąlygojanti trumpą gyvenimo trukmę. Dauguma pacientų miršta kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje dėl kepenų, kvėpavimo ar kitų sistemų nepakankamumo. Mažai išgyvenusių sulaukia vėlyvos vaikystės, ir tada pasireiškia įvairios ilgalaikės komplikacijos:

• Dažni plaučių uždegimai ar kvėpavimo takų infekcijos.
• Progresuojantis raidos atsilikimas ir intelekto sutrikimas.
• Sunkėjantis kepenų, inkstų funkcijos nepakankamumas.
• Epilepsijos priepuoliai bei jų pasekmių rizika.
• Regėjimo ir klausos netekimas.
• Mitybos ir augimo sutrikimai.

Kiekvienu atveju prognozė priklauso nuo ligos sunkumo. Daugelis šeimų susiduria su sudėtingais sprendimais dėl gydymo, priežiūros galimybių ir gyvenimo pabaigos pagalbos, tad svarbu teikti nuolatinę medicininę, psichologinę bei socialinę paramą.

Genetinis konsultavimas

Zellwegerio sindromas yra paveldimas, todėl kiekvienai šeimai, kurios istorijoje buvo šios ligos atvejų ar jau yra žinomas vaiko susirgimas, rekomenduojama apsilankyti pas genetinį konsultantą. Genetinis konsultavimas yra ypač svarbus planuojant būsimus nėštumus ar norint įvertinti riziką kitiems šeimos nariams. Šiuolaikinės technologijos leidžia atlikti ikinatalinius (priešgimdyminius) genetinius tyrimus.

Prevencija ir šeimos parama

Kadangi specifinės profilaktikos, galinčios užkirsti kelią Zellwegerio sindromui, nėra (ligą sukelia neišvengiamos genetinės mutacijos), pagrindinė prevencija yra informavimas apie paveldimumo riziką ir genetinis ištyrimas. Svarbu, kad šeimos būtų informuotos, kokia yra rizika, kaip liga pasireiškia, kokios yra galimybės planuoti sveikus vaikus ateityje.

• Genetinis ištyrimas gali būti pasiūlytas suaugusiems, kurie planuoja šeimą, ypač jei jų giminėje buvo šios ar panašių ligų.
• Praktinė šeimos parama: reguliari psichologinė pagalba, socialinių paslaugų užtikrinimas, tėvų savitarpio pagalbos bendruomenės.

Kada kreiptis į gydytoją?

Tėvai ar globėjai turėtų kreiptis į gydytoją, jei pastebimi naujagimio ar kūdikio motorikos, raidos atsilikimo požymiai, kiti neįprasti simptomai – vangus čiulpimas, pablogėjęs valgymas, kvėpavimo sutrikimai, traukuliai, sunkumai prarijus, regos ar klausos problemos. Nereikėtų bandyti diagnozuoti ar gydyti vaiko savarankiškai. Tik gydytojas gali paskirti tinkamus tyrimus ir, prireikus, nusiųsti pas specializuotus specialistus.

Zellwegerio sindromas yra itin reta ir sunki liga, reikalaujanti daugiadalykės medicininės priežiūros, artimųjų pastangų ir kompleksinės pagalbos visai šeimai. Tik glaudžiai bendradarbiaujant su medicinos specialistais įmanoma užtikrinti kuo geresnę pagalbą ir palengvinti ligos naštą pacientui bei jo artimiesiems.

Solveiga Vaitkevičienė

Patyrusi gydytoja, kurios aistra — ligų diagnostika ir simptomų analizė. Kruopšti, atidi detalėms, geba pastebėti net subtiliausius sveikatos sutrikimų požymius. Nuolat gilinasi į naujausius medicinos tyrimus, kad galėtų pacientams pateikti tikslias išvadas ir veiksmingus gydymo planus. Turi empatijos jausmą, ramiai paaiškina sudėtingas diagnozes ir padeda žmonėms suprasti savo būklę.