Plikasis erelis išnykimo grėsmės sąraše nebeliko po ilgų apsaugos pastangų. Prie to prisidėjo ir draudimas naudoti DDT, ir teisinė rūšies apsauga. Per kelis dešimtmečius paukščių skaičius smarkiai atsistatė.
Kaip erelis tapo šalies simboliu
Šis paukštis ne visiems kėlė pasigėrėjimą nuo pat pradžių. Dar renkant jaunai valstybei tinkamą simbolį, kai kam jis atrodė netinkamas pasirinkimas. Viename garsiai cituojamame laiške net buvo teigiama, kad erelis pasižymi prastu moraliniu charakteriu.
Toks vertinimas kilo iš jo elgesio. Ereliai kartais atima maistą iš kitų plėšriųjų paukščių ir lengvai išsigąsta, kai prie jų priartėja mažesni paukščiai. Dėl to jie neatrodė labai kilniai. Buvo siūloma rinktis kitą paukštį, nes jis bent jau pats susiranda savo maistą.
Vis dėlto erelis galiausiai tapo valstybės simboliu. Tuo metu jo populiacija dar buvo labai gausi. Aplink Šiaurės Ameriką gyveno maždaug šimtas tūkstančių perinčių porų.
Kodėl jų sumažėjo tiek daug
Plikieji ereliai dažniausiai gyvena prie vandens telkinių. Jie renkasi upes, ežerus ir panašias vietas. Lizdus dažniausiai suka aukštuose, brandžiuose medžiuose.
Nors jie patys medžioja žuvį, jų mityba nėra vien tokia. Ereliai neretai lesa gaišenas ir atima mėsą iš kitų gyvūnų. Kartais jie minta ir vandens paukščiais bei smulkiais žinduoliais.
Didelį smūgį rūšiai sudavė pesticidas DDT. Ši cheminė medžiaga patekdavo į gėlą vandenį, o iš ten į žuvis. Ereliai, ėsdami užkrėstą žuvį, patys gaudavo nuodų.
DDT paveikdavo ir jų dauginimąsi. Patelės pradėdavo dėti kiaušinius su pernelyg plonais lukštais. Tokių kiaušinių embrionai neišgyvendavo, todėl populiacija sparčiai mažėjo.
Prie nuosmukio prisidėjo ir žmonių veikla. Plečiantis gyvenvietėms, dalis erelių buveinių buvo sunaikinta. Ūkininkai juos kartais medžiodavo, nes paukščiai galėjo puldinėti naminius gyvūnus.
Apsauga, kuri sustabdė nykimą
Pirmieji apsaugos žingsniai buvo žengti dar ketvirtajame dešimtmetyje. Tuo metu buvo uždrausta kirsti, gaudyti ar pardavinėti šiuos paukščius. Vėliau apsauga tik stiprėjo.
Septintajame dešimtmetyje rūšis jau buvo įtraukta į nykstančių gyvūnų sąrašą. Tai suteikė papildomą apsaugą nuo statybų ir kitokio buveinių niokojimo. Taip pat tapo draudžiama juos žudyti.
Populiacijai atkurti buvo taikomos įvairios priemonės. Buvo auginamos erelių kolonijos nelaisvėje, o vėliau paukščiai paleidžiami į laisvę. Taip pat šalis buvo padalyta į kelis regionus, kad atkūrimas būtų geriau valdomas.
Vėliau rūšies padėtis ėmė aiškiai gerėti. Kai kuriose vietovėse jos statusas buvo pakeistas iš nykstančios į pažeidžiamą. Tai reiškė, kad tiesioginio išnykimo pavojaus jau nebebuvo, bet apsauga vis dar buvo reikalinga.
Kokių apribojimų reikėjo laikytis
Nors padėtis gerėjo, prie erelių lizdų galiojo griežtos taisyklės. Statybos negalėjo vykti per arti jų lizdaviečių. Toks ribojimas apsaugojo nuo trikdymo ir padėjo išsaugoti perėjimo vietas.
Vis dėlto tokie draudimai kėlė nepasitenkinimą kai kuriems žemės savininkams. Vienas ginčas dėl sklypo prie ežero net pasiekė teismą. Jame buvo siekiama užginčyti apribojimus dėl erelių.
Byla baigėsi tuo, kad teismas pritarė, jog rūšies padėtis jau nebėra tokia pavojinga. Tai tapo vienu iš žingsnių, vedusių prie oficialaus išbraukimo iš nykstančių rūšių sąrašo.
Galutinis išsaugojimo rezultatas
2007 metais plikasis erelis buvo oficialiai paskelbtas atsigavusia rūšimi. Tuo metu žemyne jau buvo skaičiuojama beveik dešimt tūkstančių perinčių porų. Tai buvo vienas įspūdingiausių atkūrimo pavyzdžių.
Gamtoosauginės organizacijos šį sprendimą vertino kaip sėkmingų pastangų įrodymą. Jis parodė, kad ilgalaikė apsauga gali duoti tikrų rezultatų. Tačiau kai kuriose vietovėse rūšiai dar teko grįžti prie griežtesnio statuso.
Vėliau viename pietvakarių regiono teisme buvo nuspręsta, kad vietinė erelių populiacija vėl turi būti laikoma pažeidžiama. Tai rodė, kad atkūrimas ne visur vyko vienodai. Vis dėlto bendros apsaugos priemonės liko galioti.
Svarbiausi metų etapai
- 1940 metais priimtas pirmasis erelio apsaugos įstatymas.
- 1962 metais į tą pačią apsaugos tvarką įtrauktas ir auksinis erelis.
- 1963 metais beliko 417 perinčių porų žemutinėse valstijose.
- 1967 metais rūšis įvardyta kaip nykstanti pietuose nuo 40 paralelės.
- 1972 metais buvo uždraustas pesticidas DDT.
- 1995 metais rūšies statusas pakeistas į pažeidžiamą.
- 2007 metais erelis oficialiai pašalintas iš nykstančių rūšių sąrašo.
- 2008 metais kai kuriose vietovėse dalis populiacijos vėl įvertinta atsargiau.
Plikasis erelis išliko ne tik valstybės simboliu, bet ir sėkmingos gamtosaugos pavyzdžiu. Jo istorija rodo, kad net stipriai sumažėjusi populiacija gali atsigauti. Tam reikia kantraus darbo, apsaugos ir laiko.
Grožio ir gyvenimo būdo autorė, sekanti naujausias tendencijas ir vertinanti informacijos patikimumą.
