Šuo gali būti artimiausias šeimos narys, bet vis tiek išlieka šuo. Būtent todėl verta į jį žiūrėti kaip į savitą gyvūną, o ne kaip į vaiką. Toks požiūris padeda geriau suprasti jo poreikius ir elgesį.
Šuo nėra vaikas, ir tai visiškai normalu
Daugelis žmonių savo augintinį vadina mažyliu ar pūkuotu vaiku. Taip kalbėti lengva, nes prisirišimas dažnai būna labai stiprus. Vis dėlto gyvūnas nėra žmogaus kūdikis. Jo poreikiai, reakcijos ir bendravimo būdai skiriasi.
Jei tai suprantame, galime rūpintis augintiniu atsakingiau. Ne tik dėl jo komforto, bet ir dėl saugumo. Kartais būtent per didelis sužmoginimas sukuria nereikalingą stresą.
Augintiniai turi savo pomėgius
Šunys, kaip ir žmonės, mėgsta vienus dalykus labiau už kitus. Vienam patinka konkretus žaislas. Kitas mieliau ilsisi vienoje vietoje. Dar kitas labai aiškiai parodo, kad nemėgsta tam tikrų drabužių ar veiklų.
Tokie ženklai nėra atsitiktiniai. Jei šuo vis išsirenka tą patį žaislą, tai greičiausiai jo mėgstamiausias. Jei jis nerimsta uždėjus megztinį, greičiausiai jam tiesiog nepatogu. Gyvūnai taip pat moka parodyti, kada jiems per daug.
Ignoruojami signalai kartais baigiasi blogai. Šuo gali pradėti gintis, vengti kontakto arba net įkąsti. Tai nebūtinai reiškia agresiją. Dažnai tai tiesiog būdas pasakyti, kad jam nepatinka situacija.
Kaip atpažinti, ką šuo nori pasakyti
Šunys kalba kūno kalba. Todėl šeimininkui svarbu stebėti smulkius pokyčius. Nuleistos ausys, uodega tarp kojų ar drebulys dažnai reiškia nerimą.
Jei šuo nusuka žvilgsnį, dažnai laižo snukį ar suraukia lūpas, jis taip pat siunčia ženklus. Toks elgesys gali reikšti, kad jis nenori žaisti arba jaučiasi nejaukiai.
Jei gyvūnas visada renkasi tą pačią vietą poilsiui, tai irgi daug pasako. Jei vengia tam tikrų žmonių ar kitų šunų, verta tai pastebėti. Stebėjimas padeda geriau suprasti, kas jam tinka.
Ne viskas turi būti paliekama atsitiktinumui
Šeimininkas vis tiek priima daug sprendimų. Jis nusprendžia, kada šuo ėda, kur miega ir su kuo leidžia laiką. Tačiau tai nereiškia, kad gyvūno nuomonė nesvarbi.
Gerame santykyje visada reikia šiek tiek derintis. Taip pat ir su augintiniu. Jis gali nepasakyti žodžiais, ko nori, bet jo elgesys dažnai būna labai aiškus.
Šunys puikiai jaučia mūsų nuotaikas
Bendravimas vyksta abipusiai. Šuo dažnai pastebi žmogaus veido išraišką, toną ir laikyseną. Net nedideli pokyčiai jam gali daug pasakyti.
Jis gali suprasti, kada esate pavargę, susierzinę ar nusiminę. Todėl neužtenka vien pasakyti, kad viskas gerai. Šuo mato daugiau, nei kartais norėtume parodyti.
Toks jautrumas ir yra viena priežasčių, kodėl šunys taip stipriai prisiriša prie žmonių. Jie stebi, reaguoja ir dažnai stengiasi būti šalia. Tą patį dėmesį verta grąžinti ir jiems.
Kada sužmoginimas tampa problema
Rūpestis augintiniu nėra blogai. Gražūs drabužiai, mieli aksesuarai ar nuotraukos socialiniuose tinkluose patys savaime nieko blogo nereiškia. Svarbu tik nepamiršti, kad po visomis tomis detalėmis yra gyvas gyvūnas.
Jei apranga, žaidimai ar mūsų pačių noras pasipuikuoti nustumia į šalį šuns komfortą, reikia sustoti. Kartais mažiau yra geriau. Ypač tada, kai augintinis aiškiai rodo, kad jam nepatogu.
Geriau ne siekti, kad šuo atrodytų kaip mažas žmogus, o stengtis suprasti, kas jam iš tiesų tinka. Toks požiūris kuria ramesnį, saugesnį ir artimesnį ryšį.
Ką verta prisiminti kasdien
- Stebėkite, kokius žaislus šuo renkasi dažniausiai.
- Atkreipkite dėmesį, kada jis jaučiasi įsitempęs.
- Nespauskite jo bendrauti, jei jis vengia kontakto.
- Rinkitės tai, kas jam patogu, o ne tik gražu.
- Priimkite, kad šuo turi savitą charakterį ir nuomonę.
Kai į augintinį žiūrime kaip į šunį, o ne į vaiką, jam tai dažnai išeina į naudą. Tada lengviau pastebėti jo ribas, poreikius ir nuotaikas. O kartu stiprėja ir tarpusavio pasitikėjimas.
Namų ir interjero temų autorė. Rašo apie praktiškus sprendimus, remonto patirtis ir gyvenamosios aplinkos gerinimą.
